Nuo pat vaikystės mėgdavau įsivaizduoti, kaip galėtų susiklostyti mano gyvenimas. Ne, tikrai nesvajojau apie princą ant balto žirgo, apie gyvenimą be jokių rūpesčių, nes... Nes netikėjau pasakom. Bet, turbūt kaip ir kiekviena mergaitė, pagalvodavau, kad kada nors turėsiu vaikelį, kad mažam gležnam žmogeliui būsiu pats brangiausias žmogus pasaulyje... Būsiu mama... Matyt, kiekvienai iš mūsų tai yra įaugę į kraują Visą laiką šventai tikėjau, kad turėsiu sūnų Nesakau, kad nepatikdavo mažos mergaitės, tačiau... Šalia savęs visad matydavau berniuką. Netgi galėčiau pasakyti, kad įsivaizduodavau, kaip jis atrodys, koks bus paaugęs, kaip aš jį rengsiu Visi mergaitiški kaspinėliai, suknytės, mažu mažiausiai atrodė juokingi, juk berniukui tokie niekai nereikalingi
Jau kelios dienos įtariau, kad mano pilvelyje kažkas gyvena, bet, kol įrodymų nėra, negali būti tikra Kaip šiandien pamenu, buvo rugpjūčio 20 diena, penktadienis, tavo tėvelį turėjau nuvežti į svečius, o pati planavau aplankyti draugę Jau važiuojant, skambina draugė, sako, kad siaubingai skauda galvą, prašo pakeliui užsukt į vaistinę nupirkti vaistų. Vaistinėje akys užkliuva už nėštumo tęsto, ai, pagalvoju, paimsiu, juk ir TOS dienos veluoja. Bet negi dabar važiuosi pas draugę, kai rankinėje TOKS daiktas? Dar pamatys, o kalbos ( gal be pagrindo) juk niekam nepatinka. Nulekiu namo, pasidarau tęstą , išeinu į kitą kambarį ir laukiu 30 sekundžiu, minutė, pusantros, nebeištvėrusi lekiu pasižiūrėti... Dvi juostelės... Rankos pradeda drebėti, netikiu...Tai buvo turbūt pati ilgiausia kelionė pas draugę, nes prieš tai būtinai turėjau viską papasakoti tavo tėveliui, juk turint tokią naujieną negalima laukti vakaro
Kaip šiandien pamenu, tik išlipusi iš mašinos, drebančiu balsu išpyškinu: Aš laukiuosi!!!! Net nežinau ko laukiau, kokios reakcijos tikėjausi... O jis pasižiūri į mane ir pradeda juoktis. Kaip šiandien pamenu, stoviu drebančiom rankom, akyse kaupiasi ašaros, nesuprantu, džiaugiasi... o gal ne? Tada apkabina mane ir sako: žinojau Pas draugę visgi nuvažiavau, nepamenu, ką kalbėjom, ką jinai man pasakojo, nes mintys skraidė kažkur kitur Tada taip ir nepasakiau, nežinau kodėl, gal tiesiog šitą naujieną dar norėjau pasilaikyti tik sau Kitą rytą atsikėliau anksčiausiai, žadinu tavo tėvelį, sakau: nulėk į vaistinę, nupirk nėštumo tęstą, žinai, gal tas brokuotas buvo?! Jis aišku juokiasi, bet visgi nueina Tęstas vėl rodo dvi juosteles, bet aš vis tiek dar kažkaip netikiu Sakau: žinai, betgi ir aš toj vaistinėj pirkau, o gal pasitaikė brokuota serija? Kas keisčiausia, kad tuo metu tikrai pagalvojau apie brokuota nėštumo tęstų seriją, o jis sėdejo ir smagiai juokėsi. Kažkada vėliau sakė, kad niekada nepamirš tos istorijos apie brokuotus NT Pas gydytoją apsilankau gal po kelių savaičių, padaro echoskopo tyrimą, bet... nemato plakančios širdelės... Vietoj to, kad nuramintų, jog čia normalų, gal tiesiog per anksti, nesimato, nuteikia blogiausiam ir liepia pasirodyti po dviejų savaičių... Po ilgų dviejų savaičių, košmariškų savaičių...Kiek tada prisikankinau, vis galvodavau, negi gali būti taip, jog dar tavęs nepažinodama, prarasiu, o veidu nuriedėdavo ašara...Per pakartotinį echoskopo tyrimą pamačiau plakant mažą širdelę... Kiek tada džiaugsmo buvo, kiek ašarų, tik tada jau iš laimės... Iš laimės, kad viskas gerai Turiu pripažinti, kad per visus devynis mėnesius nebuvau pati ramiausia mama Vis bijodavau, nuolat jaudinausi, kad tik viskas būtų gerai... Bet, manau, kiekviena mama jaudinasi, viena daugiau, kita mažiau. Aš, deja, buvau iš tų, kurios krupčiodavo dėl kiekvienos smulkmenos... Gal dėl to ir tų, dar būdama maža mergaite, sakyčiau, esi karšto būdo Visi devyni mėnesiai, sakyčiau, praėjo pakankamai sklandžiai Daug miegojau, daug valgiau, išėjusi atostogų, sportavau, lankiau baseiną ( gal dėl to taip mėgsti vandenį). Visą laiką šventai tikėjau, kad Tu gimsi gerokai anksčiau nei gydytojai prognozavo. Pagal grafiką, su Tavimi susipažinti turėjome balandžio 27 dieną ( trečiadienį). Sekmadienį ( balandžio 24 d) turėjo būti velykos, tad buvau įsitikinusi, kad jas švesime namie, visi trys... Tačiau, dar septintame mėnesyje pradėję kankinti paruošiamieji sarėmiai paskutinį mėnesį stebuklingai dingo... Dienos slinko lėtai, nesinorėjo nieko, tik gulėti lovoje, o ir eiti kur nors bijodavau, vis galvodavau, o kas jeigu šiandien? Ir taip diena po dienos. Išaušo gražus sekmadienio rytas, velykos, visi išvažiavę, toks jausmas, kad mes vieni likom Vilniuje. Kadangi jaučiuosi gerai, nusprendėm aplankyti mano tėvus ( Tavo senelius), juk čia visai netoli, jeigu ką, greitai parvažiuosime atgal. Skubėti nereikėjo Kitas rytas išauo dar gražesnis, tyliai sau pagalvojau, kad šiandien tai jau tikrai, bet vis tiek išsiruošėme į miestą Kur tik nebuvome, netgi į Gedimino kalną užsiropsčiau, nesveiko maisto paskutinį kartą pavalgiau Kadangi atėjus vakarui vis dar jaučiausi labai gerai, pagalvojau, kad esi punktuali mergaitė, ir visgi palauksi trečiadienio... Atėjo ir ilgai lauktas trečiadienis, ir penktadienis, ir sekmadienis ...
Pirmadienį nusprendėme važiuoti į ligoninę, kad įsitikintume, kad Tau viskas gerai... Tu jauteisi puikiai, spardei mamą kaip niekur nieko, ir visai nesiruošiai su mumis susitikti Grįžome namo su sąlyga, kad bet kokiu atveju ketvirtadienį grįšime, juk negali visą laiką gyventi mamos pilvelyje! O kaip buvo liūdna likti ligoninėje vienai Kaip šiandien pamenu, tavo tėvelis išejo, o aš sėdėjau ir verkiau... Buvo labai liūdna, norėjau, kad būtume visi kartu, o ne mes dvi, didelėje šaltoje ligoninės palatoje... Vis tikėjausi, kad išsigasi ir suskubsi, tačiau... Tau, matyt, ir pilvelyje buvo labai gera Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti, tai paskaitydavau knygą, tai filmą pažiūrėdavau (visgi, gerai, kai neturi palatos kaimynių)... Apie 23 valandą nakties pradėjau jausti paruošiamuosius sarėmius, tačiau, reguliarumo jokio, o tai reiškia, kad tai nieko nereiškia Ryte išvis jaučiausi kaip niekur nieko, tad apsilankius pas gydytoją pasiskundžiau, kad turbūt niekada nebegimdysiu Jinai nusijuokė ir pasakė, kad greitai, jau greitai... Ech, galvoju, kur čia greitai, jei savijauta tokia, kad ir kalnus galėčiau nuversti...Tos pačios dienos 16 valandą po piet jau keliavau į gimdyklą.Jau ir tėvelis buvo pakeliui, nes visi, o ir mano savyjauta, tvirtino, kad jau... Kad jau tuoj tuoj laikysiu tave ant rankų Buvau tokia susijaudinusi, o tuo pačiu turbūt ir tokia išvargusi, kad netgi nepamenų tam tikrų detalių. Tačiau niekada nepamiršiu jausmo, kai atėjus į gimdyklą, dingo sarėmiai, tada mintyse pagalvojau, nu nejaugi gali būti taip, kad vėl teks grįžti į tą šaltą palatą, vėl tek laukti, skaičiuoti minutes. O juk ir savo lovą buvau užleidusi naujai atsikrausčiusiai palatos kaimynei
Šįkart, matyt, tau pagailo mamytės, ir susikrovusi visus lagaminėlius, kitos dienos rytą atkeliavai į pirmą pasimatymą su tėveliais. Šeštadienį, gegužės 7 d. 5 valandos 25 minutės ( nors tavo tėvelis tvirtino, kad laikrodis rodė 5:24 ). Tokia mažytė ir tokia graži... 53 cm ūgio ir 3,58 kg svorio Nenoriu pasakoti apie skausmą, nes dabar, praėjus pusmečiui, jo visiškai nebepamenu... Nenoriu pasakoti ir apie ilgą laukimo naktį... Nes visa tai, kas buvo iki to ryto 5 valandos 25 minučių, buvo nesvarbu...
Tau dabar pusė metukų, tu jau paaugusi, jau tuoj mokysies tarti pirmus žodelius, jau tuoj tuoj žengsi savo pirmąjį žingsnį... Jau tuoj eisi į daržėlį, į pirmą klasę... Sakau tuoj, nes su tavimi laikas nestovi vietoje, jis lekia pasiūtusiu greičiu, kiekvieną dieną atnešdamas ką nors naujo, mielo, iki šiol nematyto ir nepatirto... Visas mūsų gyvenimas dabar sukasi tik dėl tavęs... Dėl mūsų mažosios mergytės
