Globėjai ir įtėviai apie viską

pas mus virusas nuo streso. niekas neišlindo. gerklė beveik neraudona, slogos nėr, nieko kito nėr. tik temperatūra.
Praeitą savaitę atgulėjo, išėjo penktadienį ir tiesiai į karnavalo šokio repeticiją (nuo fizinio buvo atleista, skaitos). Vakar parėjo iš mokyklos - sako - galvą skauda. nu kur nebeskaudės, jei vėl 38. atkrito. nei slogos, nei koulio, nei nieko kito.

ir prie sunkiai sergančio katino ir apgedusios mašinos - galvoje pilnas kompleksas trūkstamų šriubų man.




Ir aš buvau naujokė, ir kažkada įsijungiau....
ir nežinau keliose bendraminčių temose nepritapau. vienur dėl 'cacųlialių", kitur - dėl požiūrio skirtumo. nematau nieko keisto.
bet ištisinis 'aš apie tave žinau, "iš mokytojų kaimynų vaikų pletkus renkuosi" - jau pšeprašem

ir vargina - ne mitas sugriautas, peštynių visada užtekdavo, bet dabar atsiradęs nesaugumo jausmas. Man. suaugusiai moteriai. Kažkas puls moralizuoti, kažkas puls aiškinti, kokios mano šeimoje problemos, nes mane žino, kažkas ... šiaip purvo papils eidamas pro šalį....

Oho, beveik karo zona. Lyg ir esu nuolatinė skaitytoja, tik vis nespėju parašyti, nubėgę jau toli nuo tos temos, bet jau nebesuprantu - jūs prieš kažką ar už kažką kovojat.
Jei ką - aš už vaikus kovočiau -visus -ir įvaikintus, ir globojamus, ir toj pačioj šeimoj gimusius ir augusius, bet kad ramiai tos mano merginos gyvena, net neįsivaizuoju, ar daržely ir mokykloj žino apie jų kilmę.
Jos pačios žino, bet kažko irgi ne per labiausiai įdomu. Būna etapėliais pasidomi, išsiaiškina kokį klausimą ir vėl pamiršta.
Skaičiau darbe Gliukos mintis - ir priminė man pradžios euforiją, kai negalėjau atsistebėti, kodėl mane gyvenimas taip apdovanojo -tokį džiaugsmą davė, o tiek buvo nerimo, abejonių, tiek baimių, o čia tiesiog laimė. Tikrai norėjau su visu pasauliu dalintis - tokioj euforijoj ir tokia apdovanota jaučiaus. Dabar jau tiesiog tai yra mano gyvenimas ir tiek. O Gliukai dar nauja ir žavi -tiek perskaičiau žinutėj
Mane irgi Andro mintys nuliūdino, tikiu, kad ne visada taip būna, o Andro už jos darbą, kantrybę, stiprybę norisi ranką paspausti.
Žavi nesibaigianti Karusios kantrybė, meilė vaikui ir toks gražus mokėjimas duoti (neseniai tryniau SM žinutes ir radau Jūsų laišką- mes tą pačią dieną nunešėm prašymą į vaiko teises ir pradėjom mamystės kelią -net neprisiminiau, kad apskritai až susirašinėjom).
Sūnutė nuolat turi ką papasakoti apie savo bernužėlius
Šelma žavi su savo chebrele
Germine

visoms po taikos balioną

Jei kalbėti apie pačią problemą - ji yra. Ir forume yra ne vienas atvejis kai grąžinti paimti jau beveik paaugliško amžiaus vaikai, vyresni už šeimos biologinius. Ir viena grąžinimo priežasčių - nesutarimas su bio-vaikais ar jų skriaudimas.
Ar ne vienintelė Šelma kuriai viskas einasi sėkmingai ir su globotiniais, kurie vyresni už biologinius? Tai ne iš piršto laužta.

Apie nelengvą patirtį... Na, gal mūsų pažiūros į vaikų auginimą skiriasi, bet niekada taip neauklėčiau taip savo vaikų... Niekada... Aš pati nebūčiau galėjusi ten pritapti. Pastangų buvo daug, labai gerbiu už tai, kad aprašyta visa istorija nuo pradžios iki pabaigos - tam reikia drąsos. Bet pasilieku sau teisę turėti visiškai kitokį požiūrį į vaikų auginimą, ir nenoriu užsiimti "jeigu" svarstymais, t.y. ar galėjo ta patirtis būti kitokia kitaip auginant.

Ute, pas mane trigubai paneigta ta taisyklė, kad bio turi vyresnis būti- mergičkų porelėje, Deimantė vyresnė, bernų- Klaidas, o mažių Einoras Viskas tikrai puiku, bet vis aš rekomenduočiau, būčiau už, kad bio vyresnis būtų. Didesnių porelėse to nesijaučia (bernai beveik juk ir nesiskiria, tik pora mėnesių, mergaitės, šiaip iš prigimties protingos pasitaikė ), bet va mažųjų komandoje ne viena bėda kyla būtent dėl amžiaus. Einoras emociškai lygus Marčiui, tarkim, jausmų lygmenyje kone vienmečiai, ir ūgis beveik panašus, bet vis tiek iš 12 mečio daugiau reikalaujama nei iš 7 mečio- retsykiais tai didelė bėda. Ir jaučiu E apmauda, kad mažiausias labiau lepinamas, kad jam natūraliai išeina įsisukti į glėbį (čia perkeltine prasme).

Jauciat nors koki skirtuma tarp nepritapimo temoje "siuvineju kryzeliu" ar "myliu katinus" ir "nepritapimo", tiksliau " isedimo"jau po primos, visiskai nekaltos zinutes, is temos, kuriai kaip ir nera alternatyvos, o juk ateina dazniausiai pilni nerimo, nezinios, abejoniu, ir Tave sioj temoj gali isvadinti psichiniu ligoniu vien uz tai, kad pvz. paklausi - kaip elgtis kai gauni neigiama isvada del to, kad slubuoja tevu (busimu seneliu )sveikata . Ar radot veliau bent viena sio zmogaus zinute? Apie tai kaip jiems sekasi, kaip sprende si klausima...

Del nesaugumo jausmo... Manau kad tokio stiliaus pokalbiuose, nesaugumo jausmas tiesiogiai proporcingas atotrukiui tarp " ka rasau" ir "kaip gyvenu"...
As jo nejauciu, visiskai, kaip ir baimes...6m. bendrauju, dalinuos SM, ir ne karto nebuvau nei apipilta purvais, nei moralizuota (na, neskaitant cia man "israsytos" diagnoses )

pacituokite, prašyčiau

Neturiu tokio atotrūkio. bet po bandymo aiškinti, kas ką pažįsta pper vaikų kolektyvų švogerių ... - tikrai nejauku. Nejauku ir dėl to, kad nežinant pilamas purvas, šiaip sau. kai kurių dalykų net negaliu verbalizuoti kol kas.

p.s. buvau. buvo visokių konfliktų. kai kur likau bendrauju, kai kur pasitraukiau.

Prisimenu, kad čia turėjau konfliktą su "šeimos kaklas", o dabar beveik giminės - vaikai iš tų pačių nedidelių globos namų.

Vat kažkaip Utės iškeltas klausimas - grąžina globotinius, įvaikius, nes nesutaria, skriaudžia biologinius vaikus.
Nieko nenoriu niekam pasakyti konkrečiai, tiesiog kalbu apskritai, nes kiekviena situacija individuali.
Taip išeitų, kad globotinis ar įvaikis yra antrarūšis. Jis tinkamas gyventi šeimoj, jei atitinka pasirinktus kriterijus, globėjų lūkesčius, galų gale nepažeidžia priimtinų visuomenės normų. Kitu atveju jam ne vieta mūsų visuomenėj, šeimoj ir t.t.
O jei biologinis skriaustų globotinį, įvaikį? Kaip tada? Manau, niekas net nesvarstytų jo atsisakyti, kad apgintų ne biologinio ir tikrai silpnesnio vaiko interesus. Irgi sakytų nesutapo charakteriai, nepritapo.
Tiesiog, mano nuomone, prieš priimant sprendimą reiktų apmąstyti tokius dalykus, pagalvoti, kaip spręsčiau, galų gale kaip Gliuka rašė prieš tai žinutėje - nuo pirmų dienų dirbti tuo klausimu, kad vaikai vieni kitus globotų, rūpintųsi, saugotų.
Sunku pasakyti, kaip pasiseks, išeis. Galų gale juk įvaikis įvaikį gali skriausti.
Tik galvoju, kas nutinka, kad tiek susikaupia, agresijos, pykčio, kad nebeįmanoma išspręsti, o gal nenorima, nes viską ir taip žino globėjai/įtėviai, mato ir renkasi širdimi. Va, Šelma neseniai rašė apie terapiją ar darbą su psichologu, kai mokosi išlaisvinti pyktį. Įlįsiu į asmeniškumus, bet man atrodo-tiksliau iš žinučių perskaitau, kad ir Šelmos vaikams būna visaip ir visko ne tik su hierarchija, bet ji taip rašo, kad visąlaik pamirštu, kuris ten globojamas, kuris jos gimdytas. Va taip -tiesiog vaikai yra vaikai, visi mano, nes aš auginu. Man rodos, čia sėkmės raktas.
Man asmeniškai sunkiau objektyviai kalbėti, nes abi kitų moterų gimdytos, bet reikaliukai, problemėlės ir džiaugsmai kaip ir visų vaikų. Ir mes kaip tėvai ir susimaunam, ir tikrai šauniai susidorojam.
Gavosi kaip apibendrinimas, bet norėčiau diskusijos, kas nutinka, kodėl tie vaikai, pažeidę mūsų suvoktas ribas tampa nebereikalingi, atstumti. Ne šiaip pakalbėti dėl pakalbėjimo, o bet dėl to, kad laukia paauglystė ir reikia patirties, kur tos įtėvių, globėjų klaidos, kad taip nutiko (iki šiol netikiu ir nesutinku, kad mažas vaikas atsakingas už savo gyvenimą ir poelgius vienas)

manau, kad reikalas ir sudėtingas, ir paprastas: šeimos, kurių biologiniai sudėtingi - turi emocinių sutrikimų, charekterio nestabilaus ar dar rimtesniu psichinės sveikatos sutrikimų, tiesiog nesiima globoto/įvaikinti. šiuo atveju biologinis vaikas "antrarūšis" ir jis negalėtų neapsunkinant situacijos (ar padarant ją neišsprendžiama) turėti įvaikinto brolio/sesers. Lygiai tas pats su perdaug pažeistu (ar su įgimtais sutrikimais) vaiku paimtu iš globos namų: - Gerai suvokdami, ką daro, tokį vaiką gali globoti šeimos, neturinčios savo vaikų (taip išvengiama šalia esančio vaiko žalojimo, lieka tik suaugėlių apsisprendimo ir aukos laipsnio problemos), Tokio vaiko geriau neimti į šeimą, kurioje yra kitų vaikų (ypač panašaus amžiaus ar mažesnių). Mūsų sociume, kur nėra JOKIOs esminės pagalbos globojantiems smarkiai pažeistus vaikus auginti normaliose standartinėse sąlygose nėra įmanoma. Su jokiais moku - nemoku, sugebu- nesugebu ir t.t....tai nėra tiesiogiai susiję....nebent globėjas turi ypatingų savybių: kantrybės, mistinio pasiaukojimo, neįsivaizduojamą peadagoginį talentą - antžmogis.... Dauguma net su viena kita antžmogiška savybe visgi nori gyventi normalių žmonių gyvenimus, o ne kiaurą parą "dirbti" psichiatrinėje ligoninėje be išeiginių ir dar ten įdarbinti visą savo šeimą, dalį giminės. Kai tai skiria likimas - toks bio - ką padarysi, bet savanoriškai į tai einančio psichine sveikata aš (gal mano požiūris smerktinas ir klaidingas) labai abejočiau. Yra dar vienas niuansas, kuomet paimi vaiką ir kažkokie sutrikimai išryškėja vėliau, kuomet jau prisirišimas labai didelis...tuomet tas pats, kaip ir su biologiniu - gyventų tiek, kiek nebūtų grėsmės aplinkai (tokios grėsmės, su kuria nepajėgiama susitvarkyti). Biologinius taip pat atiduoda į gydymo įstaigas, kai rimtos grėsmės kyla....

gliuka, oi kaip čia mane apšaudė. Tuo momentu, kai buvo sunkiausia ir nebežinojau, kur pagalbos pulti...ačiū apšaudžiusioms - geras dušas prablaivėjimui buvo. Metodas gal ir barbariškas, bet, jei pradedi galvoti - paveikus.
Oi nekvailos vietinės aršuolės
Gera terapija Paragintosios žinutės, bent man buvo tada...ačiū Tau dar kartą, brangioji.
Papildyta:

Apie forumo anonimiškumą: man tiesiog nereikia žinoti, ar aiškintis. Jei tik to reikėtų, Karusia, manyčiau, supranta, kad greit ją rasčiau (ji mane taip pat ), bet kam...myliu ją tokią Karusią ir man to užtenka. Užtenka tik šiltai pagalvoti, būnant jos mieste, kad šiomis gatvėmis vaikšto geras protingas žmogus. Man to pakanka. Panašiai su kitomis.
Tiesa, keletą pažįstu, teko pažinti aplinkybėms susidėjus. Tuo taip pat kolkas džiaugiuosi. Forume tai netrukdo.

Pamirštu Visiškai natūraliai, juk tiek laiko kartu Visi 6 ir vedą iš proto retsykiais ir iki išdurnėjimo myliu. Gal meilė tas raktas? Nes, nesvarstai, kur padėti, kai nepatogus, jei myli.

Tingiu cituot,o gal ir geriau,kad bendrai rašysiu nė vienos asmeniškai nepaminėdama.Bet yra gyvenime taip,kad naujai iš šalies pažiūrėjęs mato daugiau,nei tam pačiam katile seniai verdantis.Rašiusioms labai pritariu:kodėl vos užsiminus apie vieną mūsų narę,kažko užklausus,pasamprotavus apie jos poelgius ar motyvus,iš karto susidaro vientisa fronto linija?Na suklydo,nepavyko...Gi ne pirmai ir ne paskutinei.Ką čia ginti,kai niekas nepuola,kodėl bijoti klausti,jeigu rūpi?Ir man rūpėjo,ir aš klausiau.Negaliu gi apsimesti,kad tokios nebuvo,aš jos nepažinojau-gi verkiau ne kartą nuo jos paauklėjimų.Ir dabar mielai už tai atsilyginčiau ilgiausiu ir pikčiausiu moralu Nedramatizuokit tos situacijos taip stipriai.Paklausė,pasakė savo nuomonę ir kas atsitiko?Postamentas skilo?Juk baisu,kai naujokės ateina ir dingsta.Išlieka tik stipriausios,atspariausios pykčiams ir vainojimams.Bet jos ir taip stiprios-ištvertų ir be mūsų.O tos jautresnės lieka nuošaly,visiškai vienos su savo problemomis.Ir,galbūt,gyvenimo nuošalėj palieka vaikus,kurių norėjo.Nes be palaikymo tiesiog nesusidorojo...

Nedramatizuok taip labai. Kam reikia, randa kaip až parašyti. . Nėra privaloma (bent aš nesijaučiu įsipareigojusi) teikti raportus viešai visoms smalsioms. Jei kas įdomu, ko nerašai až, ko neklausi? Čia užsukančios, jei mato reikalą, laikas nuo laiko susiranda až. Susitinka, pasidalina išgyvenimais, patirtim. Kas atlaiko, kas grąžina vaikus, kam net nieko atlaikyti nereikia - viskas savaimingai ir džiaugsmingai...visko būna. Gyvenimas įvairus.
Fronto linija susidaro iš tų, kurios pažįsta ir bendrauja asmeniškai ir turėjo progų susidaryti savo nuomonę matydamos situaciją. Nepastebėjai? kitoje fronto linijos pusėje vištagalvių sukurtomis skleidžiamomis nuogirdomis (pačios tiki, kad šventa po viešas įstaigas sklandančia tiesa) penimos pažįstamų pažįstamos ar vaikų - bendramokslių mamos, gerai nesuvokiančios, kas vyksta, kartais nieko bendra su įvaikinimu/globa neturinčios.

Va čia tai sutinku...