Globėjai ir įtėviai apie viską

Racionali ir protinga kritika man nėra įžeidimas.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo skaudu...bet nenorėčiau, kad ši tema pavirstų į pasižodžiavimus "ajajai, koks nuostabus tavo pupuliukas/ė". Man tai baisiau už emocinį racionalų ir logišką aršumą. Žaviuosi Utės raiška. Nei pridėt, nei atimt - jokio emocinio priedo...struktūruoti faktai su loginėm išvadom. Kartais man nejauku paskaičius.

Na ką, jei nieko kito nesugebės ir bent minimaliai tvarkysis su bendru lavinimu, ruošk muzikantei kelią

Aš ne apie tai arba nesupratau komentaro. Tiesiog ne kartą buvo klausta: jei yra sunkus globotinis, ar atsakinga imti mažą vaiką.

Pasakiau savo nuomone, kad sunkus vaikas šeimoje nereiškia, kad reikia užtrenkti duris kitiems vaikams.

Taip, bet dar vieno sunkaus galima tiesiog nebeatlaikyti

Bet juk gimdant savo ta pati problema. O jei gims vėl su dignoze? Sakyčiau daug žiauresnis klausimas, negu imant globoti.

Nes susilaukti ar ne vaikų sprendžia tėvai. O globojami/įvaikinami jau gimę vaikai.

Tiesa sakant nesupratau pirmos komentaro dalies, bat, zinot, gal neverta testi tos diskusijos, manau visi puikiai suprantam kas ka nori pasakyti - pagal savo vertybiu, tiesos skale...man nera teisiu ir labiau teisiu, jei jau taikom kazkam viena kurpali, tai teisingai matuokim ji ir kitam, o svarbiausia - kaip ir sakiau - daugiau tolerancijos ir supratimo... jaukumo ir silumos sioje temoje, maziau sarkazmo ir ironijos. Ir maziau gal teiskim, kad paskui patys nebutume teisiami.

Del stovyklu - gaila, kad taip nusprendete...gal per daug tikejotes? Mes nesitikejom nieko - tik pabuti salia, pamatyti kaip , kuo gyvena seimos, tai ir gavom daugiau nei tikejomes - vaikai susibendravo, puikiai praleidom laika, pasidalinom primais rupesciais, isgyvenimais, juos lydejusiomis emocijomis, ir tai kaip visa tai isgyvena vaikus auginantys jau ne pirmus metus. Kita vasara ir vel vaziuosim, vaikai jau dabar klausineja.

Manyčiau yra skirtumas. Gimsta nepriklausomai nuo gimdytojų valios vienoks ar kitoks (kolkas ), imant iš globos namų - konkretus vaikas su konkrečiom problemom ir krūva pasekmių ir problemų ateity, kas iš anksto žinoma. Matau esminį skirtumą: žmogus neplanuotai gauna papildomą krūvį ir žmogus planuotai krauna sau papildomą krūvį.
Taip klausimas daug žiauresnis, bet sprendimui yra daug priemonių. Nepažįstu žmogaus, kuris siūlytų: žinai, pasigimdom neįgalų vaiką...

Papildyta:

nemanau
Būtent to man stovykloje ir pritrūko. Na va, apie tą patį ir labai skirtingai

Manau galima sukurti nauja tema - "vaiku auginimo instrukcijos". Tikrai - viskas turetu buti trumpai, aiskiai, algoritmais. Ir be menkiausios emocijos, gal ji pasirodytu artima kam nors ir nekiltu jokiu nepasitenkinimu.
P.s. utiutiutinimu ir baisiai nemegstu...
P.s. - del stovyklos...gal su skirtingomis seimomis bendravom Taip, yra susitikimu branduoliukas, bet naturalu - zmones nuo pirmu stovyklu, jau 10m. kartu tuo gyvena, bet niekas juk neatsums, jei tik jungsimes, dalinsimes, isklausysim, ir busim patys isgirsti, tik reikia siek tiek noro, daugiau nieko. Mes buvom naujokai, bet nebuvom del to isstumti, kaip ir kiti, kad ir labai dar nedrasus.

Sveikos,

ohoho, kaip įdomiai paskaitinėjau Ir juo labiau, kad netiesiogiai ir apie mane diskutuojama
Visų pirma - na, aš tikrai nepriimu pernelyg asmeniškai visų tų klausimų ir komentarų dėl turimo dar gana mažo bio vaiko ir noro įvaikinti. Nes nesijaučiu naujoke. Jau ne kartą rašiau, kad visos čia esančios temos yra perskaitytos, kai kurios ne po vieną kartą. Tiesiog dalyvauti pokalbiuose pradėjau, kai pradėjom lankyti kursus. Taip kad, visi patarimai gerai apgalvoti, kas mūsų laukia nėra nei įžeidžiantys, nei skaudinantys.
Nesiruošiu nei pult įrodinėt (na, kas rašėt į AŽ, su tomis plačiau padiskuttavom ir pasiaiškinom). Nežinau, kas mūsų laukia, kaip kad nežino nei viena šeima prieš atsirandant vaikui joje. Tie įspėjimai iš patyrusių narių kažkie reikalingi, bet... kas netingi skaityti (o reikia netingėti savo labui), tas įvairiausių istorijų prisiskaito - tiek sėkmingų, tiek sunkių... Bet ir vėl - tai tiesiog įvairios patirtys. Lygiai taip pat, kaip ir laukiant bio vaikų. Vieniems einasi kaip iš pypkės, kitiems gimsta nelabai sveiki vaikai, treti vaikai miršta tik gimę ar dar negimę... Na... bet juk išgirdus keletą liūdnų nėštumo-gimdymo istorijų šeimos nepadaro sprendimo neturėt vaikų, nes galbūt kažkas blogo nutiks Įvaikinimas/globa yra šiek tiek kitas dalykas, nes manau, kad tokius srendimus šeimos iš principo daro labiau atsakingai. Nors gal ir klystu.
Dėl vyresnės mergaitės, apie kurią rašiau. Mes ja net nesidomėjom. Tikrai ir be forumiečių patarimo žinojau, kad beveik metų stkirtumas yra per didelis. Gali būti plius minus 2-3 mėnesiai. O prašyme esam įrašę - iki 1,5 metukų. Karusia minėjo apie vaikus 5-6 metų ir vyresnius. Taip, tokius vaikus turėtų imti tik labai atsakingi ir turintys patirties žmonės. Kad ir kaip gaila, kad vyresni vaikai turi gerokai mažiau šansų surasti šeimas. Bet juk ar aš turiu jaustis blogai, nes noriu gana mažo vaiko ir "ignoruoju" vyresnius, kuriems taip pat labai reikia šeimos? Manau, tai ir yra savo galimybių įvertinimas, kuomet bent jau teorinės žinios apie GN esančius vaikus, jų skaudulius leidžia tau suprasti, kad nesijauti pajėgus pilnavertiškai jam padėti augti.
Dėl įvaikinimo/globojimo ir savų problemų sprendimo... Vat šito aš ir pati iki galo nesuprantu, kas konkrečiai turėta omeny Suprasčiau, jei tai man būtų pasakyta, kad aš labai noriu vaikų, bet negaliu susilaukti bio, todėl noriu įsivaikinti kūdikį. Tada būtų skaudu, bet tai būtų tiesa, kad sprendžiu savo problemas. O vat šiuo savo konkrečiu atveju nežinau, kurias problemas sprendžiam, gal tai buvo neapgalvotai brūkštelta frazė. Kaip kad ir išvadose ponios soc.darbuotojos neapgalvotai brūkštelėjo, bet vėliau teko APGALVOTI ir performuluoti... Na, tiek to

Labukas,
gražiai rašai
problemų turim visi: pvz.: norim mylėti, apkabinti dar vieną mažą, o jo nėra. Įsivaizduojam didesnę šeimą ar sapnuojam nuskriaustus (sapnuoti galima ir atmerktonmis akimis ). Kažkam ir vaikų neturėjimas nėra problema , kažkam yra...visi mūsų pasirinkimai - kelias į kažkokių problemų sprendimą, net detalės: kulniukų aukštis, makiažas ir kt...
Galima problemas įvardinti kitaip, bet tai nekeičia fakto, kad visi mūsų sprendimai įtakoti konkrečių priežasčių.

Bet kodėl tada tos problemos šiuo mano atveju buvo įvardintos su neigiamu atspalviu? Na, kad aš galbūt neturėčiau imti vaiko, nes taip sprendžiu savo problemas? (apie tai rašei ne tu, žinau) Juo labiau, kad panašiai buvau sutikta su pirmomis savo žinutėmis Tada irgi buvo daug diskusijų, daug lapų prirašyta. Na, bet gal ir sveika tas šaltas dušas. Gal po kelių metų, kai būsiu pripažinta senbuvė, taip pat rengsiu išbandymus naujokėms (juokauju)
Taip, visi sprendimai įtakojami kažkokių priežasčių. Bet pats žodis "problema" ir visas kontekstas konkrečiai mano atžvilgiu nuskambėjo ne iš teigiamos pusės. Vėliau ok, išsiaiškinom, tad tos narės atžvilgiu nebekomentuosiu.
Tuo pačiu sutinku, kad naudinga įsiskaityt į patyrusių žmonių nuomonę. Bet nereikia tiesiogiai ir pernelyg jautriai jos priimti.

Apie tas problemas ir as buvau susimascius, ir ne karta...neatkasu, kokios problemos atvede mus I tai, ka turim dabar... Vaiku turim- ir mazu, ir dar mazesniu, ir dideliu, ir myleti, ir apkabinti turim ka... Didele seima taip pat...O noras ir tikejimas, kad galiu rasti sirdyje bent dar vienam, nuostata, kad vaikai neturi buti niekieno... na, gal tai ir yra ta PROBLEMA

Aš manau, kad reikia imti, jei tik vaikas išsprendžia IŠ TIKRO tas problemas ir dar išsisprendžiamos vaiko problemos...Tiesiog problemų nelieka, kyla naujos ir vėl sprendžiamos

kar'ksiuk, karktelk ką nors, o tai kabai ir kabai...neskriausim...aktyvistų gvardija nebeleis