Intro
Visad gyvenime turėjau planą, kuris, kaip bebūtų keista, vyko be nukrypimų - ištekėti 25m, turėti pirmąjį mažylį iki 30m.
Praėjus metams po vestuvių, pradėjom planuotis - pasidariau visus reikiamus tyrimus dėl persirgtų ligų ir pradėjom laukti. Praėjo mėnuo, du trys - pernelyg nepanikavau, nes "pagal planą" turim metus laiko, jei per metus nieko neįvyks, tada bus galima kreiptis į gydytojus ir žiūrėti, ar viskas gerai.
Praėjus 4 - 5 mėnesiams pradėjau jausti keistus skausmus pilvelyje, šeimos gydytoja, sužinojus, kad planuojamės, pasiūlė užsirašyti pas ginekologę. Trumpam apsidžiaugiau, kad gal jau, bet.. kitą dieną, kaip laikrodis prasidėjo dienos.
Praėjo dar keli mėnesiai, vyras pradėjo pastebimai nerimauti, ar viskas gerai. Kadangi iki metų laikotarpio dar buvo likę laiko, stengiausi apie tai negalvoti.
Vieną vasario vakarą pradėjau keistai jaustis - lyg maudimas, lyg tempimas pilvelio apačioj. Iki mėnesinių buvo likę keletas dienų, bet jausmas buvo kitoks. Patyliukais tikėjausi, bet vyrui nesakiau. Kuris, beje, buvo nepatenkintas, kad negauna pakankamai dėmesio - "šitaip mes tikrai vaikų neturėsim".
Kitą rytą pabudau su tokiu pačiu neįprastu maudimu. Turėjau kelis nėštumo testus, kuriuos buvom gavę kaip priedą prie pastoti padedančio kremo. Testas pats paprasčiausias - juostelė, bet II parodė iškart. Nubėgau žadinti vyro - jis tik prabudęs, žmona ašarose ir nieko pasakyti negali, tik rodo kažkokią juostelę
Kai jau pagaliau nurimau, pasitikslino, ar gerai suprato ir, aišku, buvo belekaip laimingas. "Dėl visa ko" tądien nusipirkom "solidžiau atrodantį" testą, kuriame II pasirodė per keliolika sekundžių.
O toliau - gimtadieniai, baliai, abu skraidžiojam padebesiais, vyras neleidžia man pilti jokių alkoholinių gėrimų. "Jai negalima" (maniau, kad namiškiai supras, bet kai ir šiaip alkoholio nevartoju, nelabai kas ir atkreipė dėmesį).
Pagal mėnesines apskaičiavus, turėjo būt dar tik 7-8 sav, kai pradėjau jausti stipresnius skausmus pilvo apačioje - vieną dieną, antrą. Vyras išsigando ir privertė užsirašyti pas ginekologę, kad įsitikinti, jog viskas gerai. Pati planavau keliaut tik kai bus apie 12sav. Per apžiūrą pamačiau savo žirniuką su plakančia širdute - viskas jam buvo gerai. Gavom ir pirmąją mažiaus foto:)
Velykų rytą pranešėm naujienas būsimiems seneliams - spėju, vyras labiau norėjo velykinę dovaną padaryti ir nebeslėpti naujienų
O toliau - 12 sav planinis ultragarsas, kurio metu mažasis šokinėjo pilvelyje kai pasiutęs (tuo vaizdu gan ilgai džiaugėsi vyras su gydytoja), mačiau tik laimingas vyro akis, o pačiai ašaros kai pupos riedėjo:)
Pats nėštumas buvo lengvas - jokių rytinių pykinimų ar didesnio nuovargio. Pirmieji drugeliai pilvelyje buvo apie 16sav, nuo 20sav jau po truputį pradėjo jaustis ir stipresni judesiai.. Na, o dar po kelių savaičių iki pat gimdymo didžiulis veiksmas pilvelyje su kojyčių/rankyčių antspaudais:)
Tiesa, paskutines pora savaičių ėmė tint kojos, bet tai priėmiau kaip vieną iš požymių jog artėja susitikimas su mažyliu.
Gimdymo data buvo numatyta lapkričio 6d, bet visi tikėjomės, kad bus spalį - spalio mėnesį jokių gimtadienių neturim:) o ir pačiai nuo vasaros kažkaip atrodė, kad bus spalio 27d.. Ginekologė vis per apžiūras sakė, kad mažasis didesnis bent pora savaičių, tad galim tikėtis apie spalio 22d (gimė 24d). Paskutinė apžiūra buvo paskirta spalio 29d, bet nei ji, nei mes patys nesitikėjom tiek sulaukt.
Gimdymas
Paruošiamųjų nejaučiau iki paskutinės savaitės. Pirmadienio naktį su vyru pradėjom skaičiuoti pirmąją veiklą, kuri nurimo gan greit. Antradienio naktis buvo rami. Trečiadienio naktį iki 3-ios valandos skaičiavom dažnėjančius pamaudimus. Kadangi neskaudėjo, tik maudė, bet intervalai trumpėjo, pagalvojom, kad gal visgi važiuojam - jei realiai nieks nevyksta, tai bent ramiai galėsim keliaut namo miegot.
Naivuoliai.
Nukeliavom į KMUK, ten priimamajam iškart pasakė, kad naktį atvykusių neišleidžia. Patikrino mažiaus tonus, sąrėmiai - paruošiamieji, aprimę, kas 8-20min, bet kadangi naktis, tai teko keliaut į palatą. Kaip aš džiaugiausi, kad krepšiai sukrauti buvo iš anksto ir buvau įsimetus pižamą
nes mes gi važiavom su tikslu tik įsitikinti, kad galime grižt namo ir ramiai eit miegot.Naktį maudimai dažnėjo, 5-10min intervalu, tad nelabai pavyko miegoti. Ryte buvo jau ir kas 1min, bet neilgi ir neskausmingi. Apie 9 val. ryto apžiūrėjo gydytoja - pirmąkart turėjau tokią skausmingą apžiūrą :/ - 3cm. Vėliau ultragarsas - nors gydytoja nieko mums nesakė, vėliau paaiškėjo, kad per šį patikrinimą gydytoja rado 3kart kakliuką apsivijusią virkštelę.. Gal ir gerai, kad nežinojom. Po to sekė tonų tikrinimas - įdavė mygtuką, kad spaudinėt pajutus mažiaus judesius, bet kad sąrėmiai buvo tiek padažnėję, kad pilvelis nespėdavo atsileisti. Visi apsidžiaugę, kad jau šiandien gal gimdysiu. Nurodymai perkelti į gimdyklą, kai tik atsilaisvins.
Išsikviečiau vyrą iš darbo, nes visgi, planas, kad jau gimdysiu. Naivuoliai.
Perkėlė į gimdyklą, pasikeitė pamaina. Įvedamas kateteris į ranką leisti peniciliną (dėl streptokoko), kurį leido kas 4val. Sąrėmiai tokie pat - iki 5min, bet nestiprūs. Nuolat matuojami mažiaus tonai. Atėjo apžiūrėti gydytoja. Apžiūra buvo gerokai baisesnė nei rytinė - mat kaklelis kažkaip pasikreipęs ne taip, ilgas, tai reik jį pasukiot ir atstatyt į vietą..
15val, vis dar 3cm, vis dar kaklelis per ilgas, nors ir minkštas. Sąrėmiai tokie patys. Leido užsiimt saviveikla, t.y. negulėt lovoj matuojant tonus, bet galėjom išsibandyt visus iš eilės pratimus, kurių išmokom gyd. Kirijenko pamokėlėse. Naiviai tikėjomės, kad vakare būsim bent kažkiek pasistūmėję.
Vakarinė apžiūra - tie patys 3cm, tie patys sąrėmiai, tiesa, gal kiek skausmingesni ir retesni. Nauja gydytoja, vėl kaklelio apžiūra, užsakomas ultragarso aparatas. Aparato vaizdas pernelyg neryškus, išveža į geresnio aparato kambariuką. Žiūrinėjo gal pusvalandį - paaiškėjo, kad mažiaus virkštelė apsivijus kakliuką, tik neaišku, kiek kartų. Tikrinama visa virkštelės kraujotaka ir ar kur nors neužkliuvus - gal dėl to veikla nevyksta, kad neleidžia mažiui nusileisti.
Grįžtam į gimdyklą. Nauja idėja - patikrinkim, kokios spalvos vandenys.. apžiūra ne tiek skausminga, kiek nemaloni - vandenys skaidrūs.
Toliau matuoja mažiaus tonus ir neleidžia lipt nuo stalo. Praeina valanda, dvi, darosi visai nelinksma - sąrėmiai stiprėja, gulėt ramiai neišeina. Dar porąkart užeina gydytojos/akušerės, kurių užklausus, ar galima bent pasivaikščiot, iki wc nueit, atsakymas "tuoj" - ir dingsta. Galiausiai išsikvietėm su mygtuku gydytojus, pasakėm, kad nebegaliu gulėt. Aišku, nieks mums nesakė kodėl aš turiu gulėt, bet kad jau visai nebegalėjau, tai sako, galit lipt, kaip norit:).
Vėl bandymai pratimukais paskatinti veiklą, vėl apžiūra, sąrėmiai suretėję, bet stipresni, nieks toliau nevyksta. Atėjus gydytoja paaiškina, kad čia visgi tik paruošiamieji, mažiui tik 38 savaitės, vandenys skaidrūs, su placenta irgi viskas tvarkoj, tad jie neturi teisės ką nors daryt - kitaip tariant, nei namo paleist, nes sąrėmiai gan reguliarūs, nei skatint, nes mažius dar galėtų palaukti savo termino.
Dėl to, kad esu nemiegojus daugiau nei parą, pasiūlo pamigdyti. Gavus vaistų dozę (nesitikėjau, kad taip skaudės pora bakstelėjimų į sėdynę, bet turbūt dėl nuovargio viskas), išmiegu iki ryto, t.y. apie 6val..
Pasikeičia dar viena pamaina. Užklausiam, ar galėčiau ką nors suvalgyt - kol neaišku, ar šiandien gimdysiu, ar ne, valgyti neleidžia (paskutinis maistas buvo dieną prieš valgyti pietūs), maitinuos mineraliniu vandeniu.
Sąrėmiai vis dar tokie patys. Išlindus iš vonios, pasirodė, kad nubėgo vandenys ~ pora šaukštų. Pradžiai pagalvojus, kad nieko čia tokio, visgi pasisakom akušerėm, atsiranda šioks toks sujudimas. Iškviečiama gydytoja, patikrinamas ph, ar tikrai vandenys. Įsitikinus, kad visgi vandenys, lengviau atsikvepiama - visgi gal šiandien gimdysiu:) buvo apie 9 ryto.
10val paleidžiamas pagrindinis vandens maišas. Dar per pirmą ultragarso apžiūrą gydytoja sakė, kad turėtų būt bent stiklinė vandens, bet vandenmaišį pradūrus gydytojai pasirodė, kad geras litras:) kitaip tariant, mažius turėjo kur plaukiot:)
Praėjus keliolikai minučių pradėjo jaustis visas "malonumas": sąrėmiai sustiprėjo, pasidarė kas 4min. Visos pamokėlės nuėjo velniop, kad ir kaip vyras stengėsi daryti masažus, bet kiekvienas prisilietimas erzino. Sąrėmių metu pažvelgus į jį mačiau tik labai susirūpinusį veidą, kurį galiausiai irgi prašiau nusukt, nes ne itin padėjo.
Praėjus valandai sąrėmių, per apžiūrą paaiškėjo, kad atsidarymas 5cm, bet kaklelis vis dar 1,5cm. Gydytoja optimistiška, kad kaklelis trumpėja ir turėtų normaliai atsidarinėt. Akušerė siūlo epidūrą ir kitus nuskausminamuosius. Kol kas dar laikausi - epidūras blogis (išsiaiškinta per pamokėles), be to, didelė tikimybė, kad man nesuveiks dėl įgimtos stuburo patologijos, kiti variantai - analginas į sėdimąją (suveiktų pusvalandį), ar linksminamosios dujos - nežavi. Tikiuos atsilaikyti.
Praeina dar valanda, per kurią vėl reikia matuoti mažiaus tonus - nejudant sąrėmiai visai nedžiuginantys.. Atėjus akušerė jau primygtinai siūlo epidūrą.
Praeina dar pusvalandis. Prašau epidūro/cezario/beleko, kas padėtų. Skubiai iškviečiama anesteziologė, pradeda aiškinti apie komplikacijas ir visa kita. Na, mes su tuo susipažinę, tad prašau tik kuo greičiau ką nors daryti, pasirašau kad esu supažindinta su komplikacijomis, dar užsimenu dėl stuburo. Anesteziologė išeidama dar įspėja, kad darant epidūrą reiks išsėdėti nejudant 15min, kas yra bent 3 sąrėmiai.. Pradedu tikėtis, kad ateis gydytoja, patikrins kaklelį ir pasakys, jog gimdom:)) t.y. kad vietoj epidūro, galėtume užsiimti naudingesne veikla.
Deja, pirmos ateina anesteziologė su kompanija, pradeda ruošti nugarą. Pradedu pykti, kokio velnio jos šnekučiuojasi vietoj to, kad kuo greičiau kažką darytų - laiko tarp sąrėmių nedaug ir norisi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Dar pradeda klausinėti apie alergijas, stuburą ir pan. ir visą tą laiką negalima judėt, nes pradėjo kažką daryt..
Kažkokiu būdu išsėdžiu tuos kelis sąrėmius ir pajungia tonų matavimus. Kiekvienas naujas sąrėmis pradeda silpnėti. Atėjusi akušerė pasijuokia, kad veide atsirado palaiminga šypsena:) Su ta šypsena prasnaudžiu ~3val.
Ateina gydytoja - kaklelis tvarkoj, užklausia akušerės, kiek tikimės rast atsidarymą, akušerė - "kokius 7cm", gydytoja - "geri 8cm". Akyse prašviesėja, kad veiksmas pagaliau vystosi teisingai. Neilgam.
Pradedamas skiest epidūras (rankos nejaučiu nuo visų penicilinų, skatinamųjų, fiziologinių ir kitų skysčių). Pamažu šypsena dingsta. Po valandos sąrėmiai kaip prieš epidūrą, iš lovos keltis negaliu, kaskart akušerei užėjus ir paklausus ar nenoriu didelio, niekaip neapsisprendžiu, nes sėdimoji nutirpus tiek, kad nieko nejaučiu.
Dar keliolika sąrėmių, ateina gydytoja, pažiūri, kad atsidarymas pilnas - gimdom! PAGALIAU!! (naivuolė).
Teko girdėti, kad pas kai kurias gimdyves buvo studentų pilna gimdykla, tai pas mane buvo gydytojai - tiek skyriaus vedėjas tiek dar keli (pamenu tik Biržiečio, berods, pavardę).
Dar prieš prasidedant pagrindiniam veiksmui užklausiu, ar lova susilanksto taip, kad galėčiau gimdyti sėdėdama - vėlgi iš pamokėlių žinojom, kad sėdint gimdyt lengviau ir mažesnė tikimybė plyšt. Akušerė, beruošdama stalą su užuojauta sako, kad sėdėdama galiu užspausti mažąjį, tad teks gimdyti gulint :/
Visą laiką matuojami mažiaus tonai. ir kai tik mažasis pasislenka, paslenkamas ir tonų aparatas.
Vyras neplanavo dalyvauti pačiame veiksme, bet įtariu dėl to, kad nelabai sekėsi būti naudingu sąrėmių metu, liko iki pat galo:) Teko jam ir koją laikyt, ir šaltus kompresus dėliot (dėl ko buvau labai laiminga tarp sąrėmių).
Pats vaiko stūmimas buvo pusė velnio, bent jau tikrai lengviau ištveriamas nei patys sąrėmiai. Tad kai vienas iš gydytojų pasiūlė vieną sąrėmį pailsėt, sakiau, kad nesiilsim, o dirbam toliau:). Dar pamenu, kad kažkuriuo momentu užmačius adatą užklausiau, ar kirpti tikrai būtina. Akušerė rimtu veidu atsakė, kad jei nereiktų, nieko pašalinio nedarytų.. Heh, visos mano mankštelės velniop :/ Kirpo.
Dar kažkuriuo momentu užklausė, ar norėčiau paliesti galvytę - užsiprašiau viso iškart:) pasijuokė, kad gerai, bus visas iškart:)
Kai pagaliau nuėmė tonų aparatą, patyliukais pasidžiaugiau, kad tuoj pamatysiu mažių. Dar vienas sąrėmis, keli stūmimai ir pasigirdo mažiaus balsas.
Vyrui dar buvo pasiūlyta nukirpt virkštelę (ko jis, aišku, atsisakė). Virkštelė buvo nukirpta iškart ir pasigirdo masinis visų gydytojų skaičiavimas: "vienas, du, trys, keturi, penki.." Tik vienas iš gydytojų buvo matęs panašų atvejį - virkštelė buvo apsivijusi 5kart kakliuką, kitaip tariant, mažasis gimė su šaliku:) dėl to buvo tiek gydytojų ir toks dažnas tonų stebėjimas. Buvo pasiūlyta išmatuoti virkštelę - 114cm:) Užklausus, kokia paprastai būna, tai vidutinė apie 50cm, ilga jau - 70cm, o čia belekiek:)
Spėjam, kad jei būtų žinoję, kiek kartų apsivijus, nebūtų leidę gimdyt savarankiškai, nors, tiesa, pagal tonus mažius visąlaik jautėsi gerai:)
Pabaigai, esu labai dėkinga akušerei Vilijai, kuri priėmė mūsų 3.6kg ir 52 cm stebukliuką
Beje, iš pamokėlių žinojom, kad jei virkštelė apsivijus kakliuką, bet mažasis žagsi, jam ta virkštelė sunkumų nesukelia. Kadangi mažasis buvo aktyvus ir gan dažnai žagsėjo, nemanėm, kad jam kažkas gali būti negerai.
Tiesa, svainis po visko sakė, kad prietarai prietarais - nėštumo metu labai daug mezgiau, kas pagal prietarus reiškia apsivijusią virkštelę. Maža kas:)
