Istorija mano tokia. Su draugu esam daugiau nei penkeri metai. Gyvenam savo namuose. Visiems aplinkiniams, draugams, mano ir jo šeimoms atrodo tobula gyvenimo pradžia: namai gražiai sutvarkyti, yra darbai, prie aplinkinių atrodome lyg ir puiki pora. Tačiau viduje, tuose namuose dedasi ne tai, ką kiti galvoja. Kai tik pradėjome gyventi, pradėjome labai nesutarti. Be abejo, daugiausiai tai buities problemos. Būdavo visko. Pykčių, nesutarimų, keiksmažodžių iš jo pusės. Aš, kad ir kaip būčiau įskaudinta, niekada nepasakysiu eik... ir pan. O iš jo tai dažnai girdėdavau. Paskutinis kivirčas buvo pats aukščiausias taškas, kada turėjome nuspręsti skirtis ar ne. Jis man tiesiai šviesiai pasakė: susikrauk daiktus. O aš, bailiukė ir būdama šoke, pasilikau iki kitos dienos... Ir taip jau gyvenam antra savaitė kartu. Kai neišėjau, jis džiaugiasi, kad įveikėm dar vieną krizę, kad viskas dabar bus gerai. Jis pastoviai pagamina vakarienę, jei aš nebūnu namuose, padeda tvarkytis. Nors tokių dalykų iki to kivirčo iš viso nebūdavo. Čia būdavo tik mano vienos pareiga maistas, tvarka ir visa kita buitis. Jis mane "ėsdavo", kad aš kažko nepadariau.
Dabar jaučiuosi būdama šiuose namuose labai nesmagiai, jaučiu pastovią įtampą. Iš tiesų noriu susikrauti daiktus ir išeiti, palikti viską. Ne mano čia namai, tai jis drąsiai gali ir kitą kartą pasakyti, susikrauk daiktus ir išeik. Esu jauna. Bijau, kad dar po penkių metų nebūtų per vėlu viską palikti ir pradėti nuo pat pradžių.
Ar vis dėl to padariau klaidą neišėjusi savo keliais kuo toliau nuo jo?
