QUOTE(Liada_32 @ 2013 11 15, 18:32)
Mane tas "niekuo nebepadėsim",nieko nebegalima daryt labiausiai ir pykdo. Juk daryt privalo viską iki paskutinės minutės. Mano tėčiui nedarė nieko per tuos du mėnesius išskyrus antibiotikus leido. Mane vis ėda mintis,kad jeigu būtų iškart švitint pradėję,gal būtų tos metastazės sumažėję,ir tuos skysčius būtų sustabdę,o čia kaip apuokai onkologiniam mėnesį pralaikė ir tesugebėjo antibiotikus paskirt. Aišku,giliai kažkur suvokiu kad taip turėjo būt..bet. Baisiausia,kai žmogus pats klausia ką sakė daktarai,kokia mano būklė,o tu neturi jėgų pasakyt tiesos. Melavau jam,bet tik gero norėdama..laikykitės visos,aš dažnai žliumbiu,tam kartui palengvėja. Dar neprisiruošiau pas jį į butą nuvažiuot.
Lauryte,prisijungiu prie užuojautų-vaiką laidot turėtų būti nepakeliama. Bet su viskuo susitaikoma su Dievo pagalba.
Suprantu jusu skausma, bet manau taip nereiektu galvoti, nes musu atveju buvo 4 operacijos, 2 chemijos (antros nebepabaige). Reiskia, kol buvo bent menkiausia viltis, tol niekas nenuleido ranku. Be to, mediku buvo paklausta "o ka jus darytumet sitoj vietoj? Ar nuleistumet rankas?" Tai jie pasake: patikekit, operuoja keliese, kol yra bent menkiausia viltis, medikai meta pajegas. O cia jau ir chemija nutrauke, nes nebebuvo prasmes - sarkoma augo valandomis. Man tai baisiausia buvo, kad realiai zmogus gal net nuo issekimo mire, nes 2 savaites nieko negalejo valgyti - tik palaikancios lasalines. Skrandis praso, bet toliau nusileisti maistui nera kur - visa zarnyna apraizges parazitas buvo. Tai realiai 2 paskutines savaites tik su laselinemis buvo ir morfijumi, jokio gydymo nebebuvo.