Ką diktuoja protokolas* Net nelabai išmanantys daIykinį etiketą žmonės puikiai žino, kad dalykinis kostiumas pagrindų pagrindas. Kostiumas nebūtinai turi būti visas. Jeigu nekalbama apie rimtus dalykinius pasitarimus arba atsakingus renginius, švarkas (liemenė) ir sijonas (kelnės) gali būti pasiūti iš skirtingų medžiagų, svarbiausia, kad derėtų jų stilius ir spalva. Per daug moteriški švarko modeliai, išryškinantys visus moteriškos figūros niuansus, dalykiniais drabužiais nelaikomi.
* Dalykinis sijonas - ne ilgas ir ne trumpas - iki kelių vidurio arba truputį aukščiau (ne daugiau kaip per 3 pirštus) kelių. Vietoj sijono su skeltuku geriau pasirinkti modelį su kloste. Kam gundyti kolegas vyrus ir trukdyti jiems susikaupti darbe?!
* Suknelės retai atitinka dalykinio etiketo kanonus. Bet šios išskirtinai moteriškos drabužių rūšies mėgėjos gali įsigyti "dvejetą" - liemenę ir prie jos tinkančią suknelę.
* Moteriškas dalykinis kostiumas gali būti ir su kelnėmis (išskyrus tuos atvejus, kai kelnes mūvėti tarnyboje uždrausta). Iki pasitarimų metu geriausia segtis būtent sijoną, kadangi priešingu atveju aplinkinių pasąmonėje jūs asocijuositės su vyru ir atitinkamai su jumis žais pagal vyriškas taisykles.
* Kelnės neturi būti per daug aptemptos arba žaismingos. Gilūs skeltukai ir uždėtinės kišenės neleistinos. Puskelnės, džinsai ir šortai nieko bendro su dalykiniu kostiumu neturi. Vasarą tai ypač skaudu pripažinti, bet ...
* Sijono ir nuogų kojų derinys - variantas visiškai nepriimtinas. Net jeigu lauke 30 laipsnių karščio. Daugiau ar mažiau komfortiškam buvimui biure vasaros metu tiks 15 arba net 12 denų pėdkelnės. Galiausiai galima užsimauti ir kojines - tai nors truputį palengvins "supakuotų" į drabužius kūno dalių ventiliaciją.
* Dalykinė avalynė turi būti uždara. Kraštutiniu atveju galima sau leisti apsiauti basutes, kurių pirštai uždari, bet atviras kulnas ir užpakaly yra dirželis.
* Palaidinės ir trikotažiniai marškinėliai po švarku taip pat turi būti pakankamai konkretaus fasono. Jokių gilių iškirpčių! Trumpi, neuždengiantys viso pilvo marškinėliai - tai paplūdimio, bet jokiu būdu ne dalykinis variantas. Minimalus rankovės ilgis - trys ketvirčiai.
* Yra ir spalviniai dalykinių drabužių apribojimai. Neleistinas stambus raštas, taip pat kaip ir ryškios spalvos (pavyzdžiui, raudona, geltona, jūros vandens spalvos ir t.t.). Akį rėžiančios spalvos tinka tik paplūdimiui arba diskotekai.
* Šviesūs kostiumai (beje, ne balti, o, tarkim, smėlio spalvos) leistini tik vasarą. Kitu laiku principas toks: kuo aukštesnės pareigos, tuo tamsesnis ir griežtesnis turi būti kostiumas. Labiausiai vertinama pilkų atspalvių gama - pradedant šlapio asfalto ir baigiant pilkai žydrais tonais. Tinka taip pat juoda, tamsiai mėlyna, žalsvai tabakinė spalvos. Žinoma, ne visiems tenka laikytis tokių griežtų reikalavimų. Paprastai jie taikomi didelių ir rimtų kompanijų darbuotojams. Ten ir darbo sąlygos dažniausiai būna pakankamai viliojančios: kabinetuose yra kondicionieriai: uždarbis leidžia turėti automobilį su kondicionieriumi. Vakarų firmose šie patogumai gali būti papildyti biure įrengtais dušais. Įsidarbindami tokioje kompanijoje, visi - pradedant viršininku ir baigiant sekretore pasirašo bendradarbiavimo sutartį, kurioje aptariama ir išvaizda. Pavyzdžiui, moterims gali būti uždrausta ateiti į darbą su kelnėmis, o vyrams - be kaklaraiščio.
Skamba tai jau tikrai labai sudėtingai, griežtai ir net neįdomiai
Visos bent kažkiek laikotės šių reikalavimų?
