Vegetodistonija.

Lietuviškos psichatrijos ypatumai - receptą į dantis ir lauk pro duris, pasirodyk po trijų menesių vaistams išrašyt . AD reikalingi, jei labai sunki forma, o šiaip pirmiausia - psichoterapija, darbas su savimi. Be abejo, AD slopina CNS, vistik chemija. Bandyk ieškoti psichoterapeuto, ypač kas dirba kognityvinės psichoterapijos srityje, savų emocijų, bei elgesio atpažinimas ir koregavimas labai padeda. Dar kvėpavimo pratimai, sportas, joga, meditacija. Gamtoje labai gerai pabūt .

Naudingas straipsnis:
http://www.lrytas.lt...tm#.UySQKZIaySM

Ta aš jau seniai supratau,todėl nevarstau gydytojų duris ieškodama ligų ,o einu tiesiai pas psichologą geras straipsnis

Sveikos.
Seniai seku šią diskusiją, nes pati praktiškai nuo vaikystės ir ypač paauglystės turiu panašių bėdų pradedant nerimo sutrikimais, vegetacine distonija, ligų sau paieškomis, baigiant mirties, tamsos, beprotybės baime bei panikos atakomis. Kaip čia buvo rašyta, man gydytojai tp siūlė chemiją tik aš išgėrusi vos kelias tabletes jas mečiau. Pasukau kitu keliu: joga, atsipalaidavimo pratimai, sportas, daugybė netradicinės psichologijos knygų, jogos kursai, vedų kultūros paskaitos, psichologė, mantros, malda. Tai man padeda. Labai palengvėjo nors dar tikrai liko daug darbo su savimi ir, manau, tas darbas truks visą gyvenimą. Tai būdai šalinti priežastis, chemija tik slopina simptomus, nesprendžia problemų, o kiša jas giliau į pasąmonę. Aišku, kiekvienas esam savo gyvenimo kūrėjas ir kiekvienas pats renkasi metodus, kelią kuriuo eiti. Aš pasidalinau su Jumis savuoju. Jis nėra greitas, jis nėra lengvas. Pati dažnai patingiu, apleidžiu ir galiausiai vėl pradedu. Kokia buvau prieš 10m ir dabar - akivaizdus palengvėjimas, nors, kartoju-dar liko ką kuopti. Išspręndus vienus kompleksus, stresus ir blokus, iškyla giliau glūdėję kiti.

Linkiu Jums sveikatos, laimės, meilės ir sėkmės :-)

Pavydu kai paskaitai,kad užtenka jogos,mantrų,maldų ir t.t labai gaila,bet man tas netinka,su nerimu ir PA kokie būna man,nei iš vietos nepajudu,o ir į miestą nemažą gala reiktu važinėtis ,kad ir į joga kokia,o ir kainuoja aišku visi šie reikaliukai bus gerai ir tabletės,dar ne tiek visokios chemijos su maistu privalgome dabar geriu po pusele tabletės kas antra diena ,liko kelios ir bus nutrauktas gydimas,jaučiuosi labai labai gerai,matysiu kiek čia metų vėl pratemsiu be jų

Nesupykite (arba supykite - kaip norit ), bet iš Jūsų komentaro suprantu, kad mano negalavimus nurašėte kaip nepakankamai rimtus, lengva forma ir pn. Ar man čia reikia imti įrodinėti ir pasakoti savo patirtis, kad Jums įrodyčiau kaip man buvo sunku ir baisu bei kaip pati nežinojau, kaip išeiti iš tos padėties, kas ir kaip man gali padėti; kaip aš sau galiu padėti? Ne, to nedarysiu. Visi galvojame, kad esame ypatingas (ypatingai sunkus) atvejis. Pati galvojau "siaubas, kokia esu nenormali ir tuo unikali vargšė", kol nesutikau krūvos kitų tokių pačių "unikalių". Ne, esame labai panašūs. Panašiai sergame, vadinasi, panašiai galime ir gydytis.

Aišku, galima pradėti derinti chemiją ir išorines praktikas kartu, po to atsisakant po truputį tablečių. Bet teisingai (tikriausiai) mano psichologė pasakė. Sako, "kiek nedaug tokių žmonių kaip Jūs, kurie dirba su savimi. Kiti tik patys ateina, prašo "duokite tabletę" ir gyventa įprastu rėžimu toliau."

Teisinasi visi - alkoholikai, teisinasi rūkantys, teisinasi ir sergantys.

Aišku, kaip sakiau, kiekvienas pats savo laimės kalvis Šis ir ankstesnis mano postas skirtas toms, kurioms jau bloga nuo savo padėties, kurios nori pačios sau padėti.

O tai, kad su maistu chemijos privalgome ir tokiu būdu ir tabletes pateisinate, tai gal dar ir narkotikus pateisinkite - juk vis tiek visur chemija. Dar rūkalus pateisinkite, nes juk nuo automobilių ir taip tarša miestuose. Ir šiaip visi mirsim. Tai ko tada tų savo ligų bijot? Juk mirsit, ar šiandien, ar rytoj. Retorika, aišku.

Daugiau nesiplėsiu.

Aš jus irgi labai palaikau. Nes aš irgi esu iš tų, kuri tik "juodu darbu" susitvarkau su vegetodistonija ir PA Man labiausiai padeda daug judėjimo (ypač gamtoje - ilgi pasivaikščiojimai), panirimas į pomėgius (kai būna tik šiaip..nerimas), laisvalaikis (pvz. pažiūrėti nuotaikingą filmą, klausytis patinkančios muzikos), saviįtaiga, labai labai labai nuima tą nerimą/paniką "priverstinis" bendravimas (aš net patarčiau pabandyti kitoms. Kai jaučiat, jog "užeina", paskambinkit kam nors tel., bet nesiskųskit, net nesakykit kaip jaučiatės..tiesiog bandykit kalbėti lyg niekur nieko, apie orą, apie gyvenimą, klauskite žmogaus ir įdėmiai jo išklausykite - būna labai negera, bet pamažu, atitolstant nuo savo savijautos ir įsiklausant į kitą, tie blogi pojūčiai ir simptomai rimsta) ir malda
Ir iš tikrųjų, labiausiai turbūt, padeda patinkantis, bendradarbiaujantis psichologas.
Ir susitvarkau labiau (kaip skaitau temose) nei kiti su vaistais Vaistų aš bijau (kiek tų šalutinių privardinta, kad po to nesuprasi ar nuo vegetodistonijas "ragai", ar nuo vaistų), ypač tų, kurie veikia nervų sistemą..

O vegetodistonija ir panikos atakos visiems be išimties sukelia tą patį siaubą, tuos pačius fizinius pojūčius, ir t.t. Aš net nežinau ką reiškia šiuo atveju "lengvesnis" ar "sunkesnis" atvejis Todėl mergaičiukės, nekaltinkime vieni kitos, ir nenuneikime kitaip besigelbėjančių nuo bjaurasties, žmonių patirties. Juk ne visi gali/nori vaistus gerti, gal kiti ieško išeities, kaip be jų...gal paskaitys ir kas nors užsikabins, kad galima ir kitaip bandyti sau padėti
Aš irgi galiu tik kalbėti apie pagalbą sau tik tokiom priemonėm, kaip ir Vidurvasario. Apie vaistus ne ką teišmanau ir nėsyk jais nesigelbėjau O vegetodistoniją man 14 m. pripaišė...alpdavau gatvėse, veždavo greitoji be sąmonės

Susirgau dar tais laikais, kai vien kalbėti apie vegetodistoniją, panikos atakas buvo tolygu nuosprendžio, kaip "nuvažiavusiu stogu" pasirašymas. Dabar reikalai šiek tiek pagerėję, bet tik šiek tiek. Be to dabar daug info galima gauti internete. Tabletės išgėrimas - daug lengvesnis kelias, nei knaisiojimąsis po save, minčių keitimas, elgesio keitimas, pagaliau viso gyvenimo keitimas. Tai labai sunkus kelias, reikalaujantis nuolatinio darbo, savidisciplinos, o rezultatas negreitas. Toli dar man iki to rezultato. Bet stengiuosi. Jei jaučiu kylant nerimą, padeda minčių nukreipimas, arba, kaip Rasma sakė, skambinimas kam nors. Jei panikos ataka, stengiuosi nesigriebti vaistų, o gelbėtis kvėpavimo pratimais, nors, prisipažinsiu, tai laabai sunku. Bet metu baimei iššūkį . Tas pats su išėjimu į gatvę - turiu labai stiprią agorafobiją ir išeiti iš namų labai sunku, bet "spiriu sau į užpakalį" ir išeinu pėščiomis į parduotuvę už 2 km. Dar turiu stiprių mėtinų saldainių. Tiesa, pradžioje tik prisiversdavau apie namą apeiti. O nuo visų "įsiklausimų į save" ir ligų diagnozavimo labai apdeda sportas. Sunku eiti šituo keliu ir dar labai daug reikės nuveikti, nes kartais "praskystu", bet stengiuosi nepasiduot, nes ta liga - visam gyvenimui ir kiek tuos vaistus galima gerti.

Nėra man ko pykti,bet suprastumei mane tik tada jei pagyventum mano kailyje,o dabar nereikia manęs laikyti kažkokia tingine kuri nedirba su savimi,o griebiasi teblečių man reikia greito rezultato ,o ne kasdiena vaikščioti į jogą ir laukti gal ateityje pagerės,o gal ir visa gyvenima bus taip,nu ne toks aš žmogus,noriu būti laiminga ir būti laisva nuo savo baimių, ir man neina su savimi dirbti,nors negaliu ir sakyti,kad nedirbu,kai būna PA moku jau nukreipti mintis kita linkme,moku išėjus pasivaikščioti ir pailsėti nuo nerimo bent kažkiek tai ir sakau,kad geriau geriu tabletes ir po 3-4 mėnesių vėl gyvenu normalų gyvenimą ir taip į priekį kokius dar du metus nutraukus gydymą.... o gal šį kartą ir nebepasikartos....todėl ir sakau,kad esate laimingos,(nors geriau pagalvojus gal ir nelabai laimingos )kad galite taip ištisai dirbti su savimi,kentėti ir gyventi be vaistų jums priimtini kiti metodai,man tabletės ir nematau čia nieko blogo,taigi nepykit ir nepamokslaukit man ,nes aš tik išsakiau savo nuomonę,o ne patarinėju kaip reikia daryti,o ko nereikia

Ačiū Jums ir Rasmai už pasidalijimą savo patirtimi. Jos vertingos ir įkvepiančios :-)

Smagu paskaityti tokias istorijas.Tiksliau kitokias.kurios gydosi be vaistų.Iš savo varpinės galiu pasakyti,kad tik prasidėjus toms visom nesąmonėms,aš niekaip nebūčiai ištvėrus be vaistų.Neturėjau nei sveikatos,nei tiek valios užsiimti terapijom.
Vėliau,kai pradėjau skaityti,domėtis apie savo ligą.Darėsi vis aiškiau.Mokiausi tvardytis,mokiausi nugalėti nerimą ir t.t.Norėjau vaiko.Todėl varikliuką turėjau,kad išgyventi be vaistų.Pagimdžius kelis mėn buvo sunku,jau ant ribos buvau,kad eisiu pas gyd ir imsiuosi vaistų.Bet gerai,kad noras maitinti vaikutį buvo didesnis.
Ačiū Dievui,kad viskas po truputį baigėsi.Dabar užpuola nerimas per PMS,pasikamuoju,bet žinau-įtikinu save,kad viskas laikina ir einu toliau.
Ir jokiu būdu neteisiu merginų kurios vartoja AD.Nes tas kelias į save,savęs sutvarkymas-sutvardymas yra ilgas.
Mano buvo 6metus.

labas visoms, jungiuos i jusu buri , nustatyta ir man VD, (kuri pasireiske uzsleptu nerimu, jauciu silpnuma desines kojos ir rankos, karts nuo karto maudzia ar tai sanarius, ar tai kaulus ar tai raumenis, nesuprantu), kartais tas silpnumas supuola i kita puse, rodos koja velkas ispaskos. geriu AD, jau trecia savaite, gal ir yra sioks toks pagerejimas, bet tos mintys kad tai gali but kur kas rimtesne liga neapleidzia, visa tai jauciu jau nuo kaledu, pavargau, nebegaliu gyvent normalaus gyvenimo, niekas nemiela, beprasmybes jausmas, kitos minejot , kad tai didelis darbas su savimi, gal kiek ir pritariu, bet be vaistu neapsieiciau, kaip gali ka nors malonaus sau sirdziai nuveikt , jei tau gelia kojas, rodos nest jas reikia. esu pries 5 metus isgyvenus PA, baimes priepolius, visa tai pazystama, jei jos uzpultu vel mokeciau suvaldyt situacija, bet kas darosi dabar su manim jau nesuvaldau, praverktas ne vienas vakaras, ismelsta maldu, nebetikiu kad pasveiksiu, is nervu numeciau svorio, nebezinau kur dingt , man taip blogai dar nera buve.