Knygos knygos knygos...

Nuu...taip neįdomu. Prašom plačiau.

Kaip tau gerai. Aš tiek neskaitytų knygų turiu, bet nė vienos, į kurią norėčiau pasinerti.

Ir?

Pawel Huelle "Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui". Laiško forma čekų rašytojui Bohumilui Hrabalui parašytas kūrinys, kuriame autorius pasakoja apie savo vairavimo pamokas ir įvairias savo giminės (senelių ir tėvų) istorijas, daugiausia susijusias su automobiliais, papasakotas instruktorei tų pamokų metu. Gana smagi knyga, nors pačios istorijos, tiek dabarties, tiek senesnės, ne visos yra linksmos ir kažkoks liūdesys vis tiek nuolat "prasimuša". Dar man keista, kad tokia plona knygelė sugebėjo tiek daug (istorinių įvykių požiūriu) aprėpti (kadangi autorius lenkas, šiek tiek dėmesio tenka ir Lietuvai). Patiko, o perskaičiusi labiausiai užsinorėjau paskaityti ką nors iš Hrabalo kūrybos.

John Irving "Laisvę lokiams". Pirmas Irvingo romanas, išleistas 1968 metais, kai jam tebuvo 26-eri. Mane labai nustebino (gerąja prasme), nes buvau skaičiusi vien tik neigiamus atsiliepimus ir nieko gero nesitikėjau, o gavau visai nemažą skaitymo malonumą. Pasakojama apie du Vienos studentus, motociklu išsiruošusius į kelionę po Austriją bei norinčius grįžus iš Vienos zoologijos sodo paleisti visus žvėris. Šitas jų nuotykis persipina su pasakojimu apie vieno iš vaikinų tėvo ir motinos istorijomis 2-ojo pasaulinio karo metu. Šitos istorijos man pasirodė dar įdomesnės už dabarties įvykius, liūdnos, bet kartu ir nestokojančios humoro. Išvis visas romanas ypač patiko tuo, kad komedija nuolat maišosi su tragedija, viename puslapyje gali šiurpti nuo kokio nors įvykio baisumo, o kitame jau visu balsu juoktis iš kito. Manau, tai yra stiprioji šios knygos pusė, taip pat įdomūs ir originalūs veikėjai ir neprastas rašymo stilius (o kartu ir gražus vertimas, turėčiau pridurti). Vyksta karai, atsitinka visokios nelaimės ir žmogžudystės, tačiau likusiems gyviems veikėjams gyvenimas vis tiek tęsiasi.

katilina, net nežinau... turbūt per, k sena kad padarytų įspūdį Mažasis princas tik dabar jau žinau, kaip baigėsi

noriu skaityti lietuviškai Lygi su saule

O man kaip tik "Mažasis princas" patiko tik dabar (gal prieš metus skaičiau). Mėgavausi teksto grožiu ir mintimis (pvz. labiausiai įstrigo vieta apie prijaukintą lapę). Tuo tarpu vaikystėje ji man absoliučiai nepatiko (tada pati istorija man pasirodė nuobodi, o minčių gylio dar nesupratau ).



"Penkiasdešimt atspalvių " ir aš skaičiau Nors sakiau, kad tikrai jau niekada Bet apsiribojau tik pirmąja knyga . Antrąją PDF formatu per kokią valandą perverčiau, ieškodama atsakymo į klausimą, kuris išliko po pirmos knygos. Mane sudomino tik priežastis, kodėl Grėjus toks, kas nutiko jam vaikystėje, kad pasidarė toks nukrypęs ir psichologiškai palaužtas.

vaikystėj visai nepatiko, dėl to ir skaičiusi nebuvau. ją gal kokioj ankstyvoj jaunystėj skaityti reiktų, o dabar perskaičiau ir tiesiog
o vaikas irgi dabar skaito, jam įdomu, kad po asteroidus skraido

Suklydom su šitos temos pavadinimu-reikėjo Atspalviais pavadint

Jau tiesiog galit atskirą temą kurtis

Katilina, sudominai su lokiais

Taigi...

O dukrai patiko (skaitė gal kokių 8-9 metų). Pati paprašė ją nupirkti (nes buvo girdėjusi aktoriaus skaitomą ištrauką iš tos knygos). Tai va aš kaip tik galvoju, kad galbūt arba mažesniems (iki 10 metų), kol dar jokių prasmių neieškai ir viskas tiesiog smalsu. Arba jau po paauglystės.
Aš pati matyt paauglystėje ją ir skaičiau.

Man akstyvoj paauglystėj įstrigo,kad esi atsakingas už tą,kurį prisijaukinai.Sąmoningai neieškau citatos.Bet čia,matyt,kiekvienam pagal save...Aš viską apie Egziuperi perskaičiau -vis bandžiau rast tą jautrumo šaltinį

Nusipirkau naują Hosseini "Ir aidėjo kalnai". Turėjau ilgokai ligoninėj laukt, tai pradėjau skaityt, ir taip sujaudino mane pradžioj sekama pasaka, kad vos balsu neužsiraudojau. Būčiau keistai atrodžius iš šono

Kas tokio graudaus?

Pasaka apie tėvą, kuris turėjo pasirinkt kurį vaiką atiduot pabaisai.