Šunų dresūra, auklėjimas

Na,su dergimu namie kažkaip susitvarkysim.Pagrindinė baimė ir yra reakcija į kitus žmones ir automobilius (nors "viešumoje" jis kitų neužkabinėja,daugiau gindavo teritoriją),bet va į kitus šunis tai reakcija ir bus plėšrūno-bijau,kad tikrai puls.Gal padėtų antsnukis? Nors neaišku,kaip jį reikėtų užmaut
Dar negeras dalykas jo sargumas-tikrai los,laiptinėj sukrebždėjus-kaip nuo to atpratinti? Bijau,kad būnant darbe,užsimanys pastaugt-gausim velnių nuo kaimynų...na,į 8 aukštą kaip nors užsikeberiosim laiptais...dar-žinau,kad į automobilį lipt tikrai atsisakys-net iki urzgimo ir kandimo (čia reakcija iš baimės)...
Šiaip vedžiojamas su pavadžiu niekada nebuvo,bet jau antrą kartą uždėjus,daugmaž nebesitąsė,nors kartais tekdavo pagreitint žingsnį,kad nesismaugtų.Pastebėjimas: su trumpu pavadžiu tai nepavyko,naudojom 3 metrų-tada viskas buvo gerai.
Dabar su juo mano sesė,dar turim apie 2 savaites laiko ko nors pamokyti...

[/quote]
sveiki, gal galite papasakoti kokiu budu paaiskinot kad negalima urgzt ant seimininko?
[/quote]
Pagavus už čiuprynos gerai papurčiau ir numečiau šalin. Taip, kaip daro motina kalė. Tas numetimas nebuvo toks, kad ėmiau ir mečiau iš penkto aukšto. Tai tiesiog stiprus, konkretus nustūmimas nuo savęs šalin. Ir, aišku, griežta komanda "Ne!" ir šuns ignoravimas, žaidimų/veiklos nutraukimas.

Sveiki,

Galiu pasidalint savo patirtim. Prieš beveik trejus metus iš prieglaudos priglaudžiau jau suaugusią vokiečių aviganio mišrūnę, tuomet jai jau buvo apie 4-6 metai, niekas tiksliai ir nežinojo, iki tol savo gyvenimą ji leido lauke, kokiom tiksliai sąlygom gyveno irgi niekas negalėjo papasakot. Faktas buvo tik tas, kad bute ji negyvenus, nesocializuota ir nedresuota. Jūsų atveju šunelis kaip ir savas, žinot koks jo charakteris, kaip augęs.
Mes draugystę pradėjom nuo mokymosi neteršt namuose, nes to ji nesuprato, nemokėjo. Šitą bėdą išsprendėm per maždaug porą mėnesių, dabar ji jau puikiai žino kur reikt atlikt reikalus, moka kentėt ir pasiprašyt. Komandų išmokiau nesunkiai, žinoma, paklusnumas nėra tobulas, bet man to ir nereikėjo, žino jinai pagrindines komandas, kai reik atlieka ir moka daugybę triukų ("labas", "duok 5", "kur tavo nosis", "apsiversk", "nusilenk" ir tt.). Anksčiau nesutardavo su kitais šunimis, lauke triukšmaudavo pamačius kitą šunį, tampydavosi, bet dabar baigiam ir šitą bėdą išspręst, jei iškart būčiau teisingai su tuo tvarkiusis ir draudus būčiau jau ir tai išgyvendinus. Kas čia dar., na kaip šunelis nuo kiemo ji labai bijojo uždarų erdvių, o aš mėgstu visur keliaut su šuniu: ir į svečius, ir į draugiškas šunims kavines, tai tiesiog nekreipiau į tai didelio dėmesio - stresavo, jautėsi nepatogiai, bet galiausiai persilaužė ir dabar ji puikus miesto šuo. Mes su ja ir traukiniais keliavę esam, ir mašina mėgsta važiuot, ir į šunų susitikimus galiu vestis.
Nereik bijot priimt suaugusio šuns į namus, nesakau, kad nereiks įdėt darbo ir pastangų, bet tas tikrai įmanoma, ir anoks čia įkalinimas, kaip tik šuo bus arčiau žmogaus, gaus dėmesio, pasivaikščiojimų, ir labai džiugu, kad neatsisakot savo keturkojo draugo įvykus nelaimei. Svarbiausia nuo pirmų dienų šunį supažindint su namų taisyklėm, parodyt koks elgesys deramas ir koks nepageidautinas.
Linkiu jums kuo didžiausios sėkmės.

tai bus ir nemigo naktų,visko dar bus.Bet negaliu atsisakyt draugo vien dėl to,kad man nepatogu-čia gi ne daiktas,o padaras su protu ir didele širdim.Sesė pasakojo,kad nieko neėda,vis dar stresuoja tai spėju,kad gal su manim bus lengviau-nes laiko mane gaujos vadu...Taip,mažų uždarų erdvių jis bijo-supratau jau seniai.Bet savaitgalį mėginsiu pratint prie automobilio-kad nebūtų šoko...gal paimt jo žaisliukų ? Ar geriau maistu viliot ?
Labai ačiū už palaikymą,tikiuosi viskas pavyks...

Tik jei dar kas gali,pasakokit viską,ką žinot-noriu žinot kuo daugiau,kad abiem būtų lengviau

tik maistu, žaislas netinka, nes nemaloniose situacijose, baisiose-žaislai nenaudojami, nes šuo vargiai ar eis paskui jį ir ateičiai-žaislas jau bus susietas su negatyvu

o,turėsiu omeny,ačiū.Labai geras patarimas.

dar jei kas nors žino apie lojimų/staugimų suvaldymą,paklusnumo ugdymą...nes kai paleidžiam pasivaikščiot kaime (einam kartu),būna,kai jis "negirdi",t.y. apsimeta negirdįs,kad nereikėtų klausyti
Beje,moka ir gudrauti-jei yra ruja,padaro lanką,kad paslapčiom pabėgtų...
na,ir dar pagalvojau,maisto ėmimas nuo stalo... turbūt patiem reik nieko nepalikt,ir tiek...

Maniškė iki šiol pasivaišina, jeigu išeidama iš namų palieku ką ant stalo. Todėl geriausia nieko nepalikinėt prieinamose vietose ir nebus bėdų. Šiaip kitas geras dalykas yra narvas šuniui, kol šeimininkų nėra namie.

dėl maisto tai aš palikinėju ramiai. mažoji narve dar būna, o didžkė gražiai suvokdavo kad nieko nereikia imti. iki vieno įvykio grįžinėju namo, parsinešiau daug daržovių, saku pasidarysiu salotų, namie buvo daug blauzdelių ir sparnelių keptų ant laužo, kuriuos palikau ant spintelės. Nu grįžus nesuprantu,kodėl jų nebėra. Galvoju, gal draugas į darbą susidėjo, nors ryte lyg ir buvo dar po to tik žiūriu kad maniškė labai jau nusibaudus žiūri į tą spintelės pusę ir artyn net neina, viskas aišku paliko bet sugebėjo gal gerus 2kg suėst iš molinio bliūdo jo nenuvertus daugiau kol kas nepasikartojo panašūs dalykai, tikiuosi šuneliui skanu buvo, o ir vakarienės nebereikalavo taip įnirtingai, suprato, kad jau pati pavakarieniavo

bet tai baisus stresas... turbūt visus virbus nugraužtų ir dantis išsilaužtų...

Aš turiu dvi kales: viena prieglaudinė, apie kurią pasakojau, kita 7 mėn VA, abi puikiai pabūna narve be jokio streso, o jei mamka supyksta, pačios bėga slėptis į narvą. Pripratint reik prie narvo, o ne sugrūst ir uždaryt, nors maniškės labai normaliai priėmė narvą, nereikėjo didelių pratinimų, o jei dar kokį kramtalą narve palieku, tai koks dar stresas

tai manasis tėvukui buvo tortą iš spintelės ištraukęs ir susivaišinęs,kol dar namie augo

Jei teisingai pripratinsit šunį prie narvo, negrauš ir dantų neišsilauš Maniškė, jautruolė, pirmą valandą po narvo surinkimo jį lanku apeidinėdavo ir kruptelėdavo jei kas jį užkliudydavo. Po tos valandos dėdavau kąsniukus ant žemės po truputi artėdama link narvo, o patį gardžiausia kąsnelį narvo vidury, kad kitaip nepasiektų, nes bandė ir per virbus iš galinės pusės liežuvį kišti dar į narvą jos guolį įdėjau ir ką - persilaužė, įėjo ten ir buvo labai giriama. O dabar išeinant be jos ir liepus eit į narvą, pati entuziastingai ten nubėga ir atsitupia Tikrai narvas nėra kažkas tokio baisaus, ir šuniui saugu kol šeimininko nėra, ir namai nenuniokoti lieka