Šunų dresūra, auklėjimas

As gi rasiau,kad jai svarbu, bet kok zmogus,nera prisiklijavus prie manes! Kai manes nebuna neeiesko, nesiblasko,o miega ant keliu tam ,kas buna namie, tikrai neabejoju, jeigu manes nebebus ,ji neliudes ir nepasiges, jei tik bus kiti keliai ir zmogiska siluma Bijo sunu daznai,prasos ant ranku,as nejamu, tada bega pas tu sunu seimininkus ir prasosi ju, ir ten patogiai susirango laiminga,tad nemanau ,kad toks suo prapultu dingus seimininkams?
Papildyta:

Mano lektuve lygiai taippat padare ir pabego

Sakot gera kaina? Nes aš nelabai žinau kiek jie kainuoja.

Palaukit, kol kas ji lygtai mazyte/jaunikle (ar as klystu ), todel nera labai orientuota tik i seimininka, bet i zmogu apskritai. Be to fraze buvo siek tiek daugiau apimanti, nei tik prisirisima prie seimininko -"bet ir tuos mazus lepunelius vertetu truputi spartietiskiau augint ir daugiau auklet, vardan ju paciu psichologinio gerbuvio..."
Dirbu zoopardej, tai kiek tenka matyt ar bent jau girdet apie tuos "nieko nevalgancius, del visko drebancius, ant palutes darancius ir pan. " Jokiu budu netaikau asmeniskai jum, bet siaip turiu omeny islepintas gleznas dekoraskes
- vargas pirmiausia jiem, na ir seimininkam ne kazkas

Kiek teko dometis, tai tikrai pati maziausia mazmenine kaina naujo narvelio panasiu ismatavimu...tiesa, nezinia kas ten per kokybe, bet gal ner labai prastas.
As ta nuoroda pas snauceristus uzmaciau, tai gal vieni kitiem s... nesiulytu
-------------
Ne reklama, bet gal kas Kaune ieskot mazdaug fokso dydzio suneliui kelioninio medziaginio narvo - sian uzmaciau toki rusva, nauja uz 69Lt...tai irgi gana patraukli kaina...

Jeigu šuniukas ( 2 mėn) paliktas vienas nakčiai cypia, ar eiti jo raminti, pabarti?

Aš turėjau omenyje tokius atvėjus, kai šuo lieka be žmogaus draugijos, nes minėjot, kad nutinka viskas, kai paliekama viena aptvare. Rašiau ir apie tėvų šunį, kuriam taip pat nėra skirtumo, svarbu, kad kažkas būtų namie. Išvyko tėvai vienai dienai, jo pasiimti negalėjo ir grįžus vakare visą merdėjantį rado, parą paipaliojosi ir vėl kaip naujas.
Dažnai tiesiog vien dėl esamo dydžio iš šuns "atimamas" savarankiškumas, psichologinis stabilumas. Man labai tinka viskas šitam Cilės apibūdinimas "spartatiškesnis auklėjimas".

Ar bandėte palikti kamerą ir pastebėti, ką šuo daro paliktas vienas aptvare? Jei gerai supratau,tai esant kažkam namuose ir palikta aptvare draskosi ir yra greitai "išgelbėjama".

Ateinu konsultacijos, gal gi ne visi šunininkai miestuose gyvena. Klausimas neskubus, bet jau dėliojamės, renkamės veiles (na čia jau beveik ir išsirinkom), bręstam antram šuniui. Mane kaip miestietę nerimai ir nesusivokimai kankina. Nes saviškę šunę tai mieste auklėjau ir mokiau, vėliau tik gyvenime vienkiemis atsirado. Daugumą laiko gyvenam vienkiemyje.
1. kaip su šuniukų socializacija vienkiemyje? Gal, kad mūsiškė šunė buvo labai baili, jai skyriau itin daug socializacijos. Bet gi mieste vien kol iš laiptinės išsibrauni pro girtuoklius, kieme žaidžiančius vaikus ir t.t. Dar specialūs pasivaikščiojimai judriausiomis Vilniaus gatvėmis, kelionės autobusais, pasisėdėjimai kavinėse ir t.t. Ar užtenktų vienkiemyje gyvenančiam ciuciui tik kelionių į parduotuves ir pan... Šiaip mes bangomis, bet tikrai daug važinėjam ir visą parą kartu su šuniu - nuo palapinių iki viešbučių, nuo miestų iki miško glūdumos. Bet su nesocializuotu šuniui gi nelabai kas būtų, o kelionių socializavimui gal mažoka?...
2. auklėjimas elementarusis, kuris man vienkiemyje truputį komplikuotas atrodo. Mieste kiekvienas išėjimas - antkaklis, pavadėlis. Ir tas komandų pas mane mokymasis kaip ir aiškus. O tai kaip to išmokti kai pav. vasarą durys atlapotos, visi marširuoja pirmyn atgal? Teritorija neaptverta ir tikrai niekada nebus tveriama. Nu nenorėčiau kaip briedis laukuose baubti bandydama šunį pasikviest. O dar ir miškai aplink, žvėrys beveik po kiemą maklinėja. Su Moka, sava šune, niekada nebuvo problemų - nėra iš akių dingusi kokį zuikį besivydama. Bet tai kaip su mažu, žioplu paukštšuniu to pasiekt jei yra galimybė tiesiog išsmukt pro duris ir dumti kiek kojos neša?

Būsiu dėkinga už bet kokius patarimus, nes paradoksalu - vietos, energijos ir noro antram, ir aktyviam, šuniui yra, bet tas dresūros vienkiemyje klausimas truputį stabdo. O gal aš, keletą metų vargusi su šuns bailumu, tiesiog perdaug visko baiminuosi...

Lengviausia bus visų pirma rinktis linijas ir tėvus, kurie ir be socializacijos išauga socialūs. Pas mane aviganė pateko 13mėn., vienkiemy augus, porą kartų į dresūros aikštelę nuvežta buvo ir tiek. Pateko tiesiai į Vilnių ir važinėjo jo viešuoju transportu, daugiabučių liftais ir t.t., jokių prolemų. Aišku, galimybes socializacijai reiktų išnaudoti, bet kai yra tinkama genetika, ir su minimaliomis pastangomis gauni adekvatų šunį. Tik atsirinkti nelengva, nors socializacija palengvina konkretaus individo gyvenimą, kartu padaro meškos paslaugą paslėpdama įgimtas charakterio problemas. Suaugęs socializuotas šuo kasdienėse situacijose gali neparodyti jokių požymių, kad genetiškai nulemtos baimės kažkada bandė išlysti. Deja, atsiradus supratimui apie socializaciją veisiama daug daugiau genetiškai prasto charakterio šunų. Ir kaip dresuotoja matau, kaip sparčiai daugėja jaunų šuniukų su baimėmis... Kai kuriose veislėse beveik kiekvienas individas jau problematiškas. Kiekvieną socializuoji, kad su šuniu būtų galima tiesiog gyventi, bet kai jie vėliau veisiami su tokiais pat, tai kelias į niekur...
Dėl auklėjimo jau reikia pasiryžimo. Net turint sąlygas laisvei galima reguliariai eiti pasivaikščioti ir su pavadėliu, kasdien skirti laiko pamokėlėms ir t.t. Tinkamai užsiimant problemų nekils.

"dekoraskei" 1metas ir 1savaite, o kad nevalgi nestresuoju, tik dresuot, motyvuotvsunkiau gal nei suni, kuris del kasnio bet ka pasiryzes daryt
As manau, kad ji tiesiog maksimaliai meili, nesvtoks veisles standartas, o narve nerimsta, nes nepratus, mat as mazai dirbu ir ji labai retai juo naudojas.
Papildyta:

bet yra toks dalykas kaip nuobodulys esant vienai narve, gal todel pridaro kruvu, nebutinai is streso.
Kai buna neviena, niekas ten jos neuzdarineja, nes nera reikalo, kai grizti namo, o jos dar neisleidi tada draskos entuziastimgai,o isleista pasitinka buciniais audringais, kaip ir dauguma sunu? beje ir paloja vieni palikti dauguma sunu?
Mano suo siaip "nebile" jokiu garsu, bet nufilmuosiu patikrint

Dėkui, tikrai negalvojau, kad genetika gali tiek daug.

oi, šitą reikalą mes iki šiol labai mėgstam. Su aštuonmete šune turim kasdienius ritualus - pasivaikščiojimus su komandų pakartojimais ar šiaip asmeniniais pažaidimais. Ar to užtenka? Nes veiksmas lauke pas mus ir visą dieną kartais ir pavadėlio visą laiką nebūna Tik, kad labai paradoksali pas mus situacija. Nuo pat pradžių šeimininkų aktyvumas buvo truputį didesnis nei šuns. Dabar kai kurių mėgstamų dalykų tiesiog atsisakom. Pav. visos dienos žygių pėščiomis, ilgesnių distancijų dviračiais ir pan., nes Moka gan greit pavargsta, ramybės ir ant sofkutės snustelt jai norisi. Eina, bėga šalia nes tiesiog pripratus visur kartu. Tai ir atsisakom itin aktyvių ilgų pramogų, nes be šuns aš jau nemoku niekur vaikščiot, o šuns kankint irgi nesinori

Turėtų užtekti. Kontaktas kuriamas pastoviai gyvenant kartu, tereiks išnaudoti natūralų mažo šuniuko norą bendrauti su žmogumi. Lauke ir be pavadžio dažniau priminti, kad šeimininkas įdomus.

Maniškis ir visokius triukus išdirbinėjo narve, kai grįždavome, bet tiesiog nekreipi dėmesio, kol nepasidaro ramu. O tada jau visi džiaugsmai, bučiniai ir meilės išleidus. Dabar nei pypt, kai pareini namo, nes suprato greitai, kad tyla gera byla
Tas palikimas narve, kai žmogus namie, ne todėl, kad yra reikalas, o dėl pačio šuns, kad tas narvas nebūtų lyg bausmė išeinant šeiminikui iš namų. Aš tokios nuomonės, kad šuo turi norėti įtikti šeimininkui, ne šeimininkas šuniui.

Ne, tiesiog kantrybės pradiniame etape