vienos šeimos gyvenimo istorija

Nuejom. Bet ji su tikslu, kad mane itikintu, kad viskas baigta. As su tikslu issiaiskinti musu/savo problemas. Kaip drauge pasake paciam psichologui - cia stebuklas, kad Paulius tam pasiryzo. As nezinau koks turi buti psichologas, kad atvertu mane. Sedim vienas pries kita - as analizuoju ji, jis mane. Stoja nejauki tyla Pasiule ateiti vienam. Neisiu. Bet kita karta, jei atsirastu nesutarimu uzuomazgos kituose santykiuose - nedelsiu tiek, kiek si karta. Psichologas pades man identifikuoti problemas kuriu nematau arba nenoriu matyti.

Tarp kitko, as cia gerokai hiperbolizuoju apie savo neveikluma seimoje/ santykiuose. Susikuriau cia pasisiaususio povo ivaizdi Nebuvo taip baisu

Pas mus irgi vyrauja nekalbadieniai. Mes labai skirtigu charakteriu, jis aiskintis pradzioj nenori, veliau man principai ''sugroja'' nesneku dvi -tris dienas, atvestam, apgalvojam, paskui issiaiskinam. Nekalbadieniai gerai tada, kai nenorima prisneketi per daug nereikaligo...
Bet galiu pasakyti, kad nekaladieniai trp nervuoja. Atrodo supratai kas ne taip, kas neteisus, bet principas nugali viska O per nervus tai eina
Papildyta:

Perskaiciau si posta, daugiau komentu is mano puses nebus... Gaila man taves . Gal leisk rutuliotis ivykiams savaime, nebeik tu pas psicologus(nes matosi, kad sveikas esi, isskyrus ''statusa eiti per mergas''), suteik jai ta ''laisve'', kurios ji nori, tegu ten pas savo tevus gyvena savarakiskai, pati galinti . Paziurek kiek ilgai tesis tas savarakiskumas, tik gal nereikia jau taip savo statusais svaistytis ir eiti per kitas...? Pagyvenusi ''savarakiskai'' kai ka supras. Nesupras - reiskia nebuvo skirta.

Perskaičiau ir pamąsčiau:kažkada pati išėjau su maža dukra ant rankų, nes nebegalėjau būti su žmogumi po vienu stogu, jei būčiau pasilikusi, turbūt būtų užpuolusi amžina depresija...Tačiau noriu pasakyti, kad neišeinama šiaip sau, be rimtų priežasčių, dėl nekalbadienių ar dėl atsiradusios trinties, ar dėl nuovargio dėl vaiko auginimo. Prieš tai yra išbandoma viskas, kad būtų išsaugota šeima, o jei jokie bandymai nepadeda, tada jau imamasi tokių priemonių. Mano bandymai buvo nesėkmingi ir išėjimo priežastys buvo daug žiauresnės. Šitoje situacijoje aš nematau svarių priežasčių, dėl ko reikia moteriai išeiti...nebent dalis tiesos nepapasakota... taip kad peršasi viena išvada - moteris dar nėra subrendusi, bent jau kol kas nėra o ar subręs, vienas Dievas težino Kad ir kaip ten bebūtų, linkiu sėkmės ir stiprybės.

Depresija, ji serga. Arba griebsi jautį už ragų, lenksi medį, kol jaunas kaip sakoma, arba bus blogai. Iš depresijos kartais ir nebeišlipama. Turiu artimoje aplinkoje pavyzdį kaip vienas toks irgi savimi pasitikintis vyras, toks tipo aš sėkmingas, žavus, aš darbingas ir visa kita, po šiai dienai jau būdamas solidaus amžiaus tempia depresnykės žmonos jungą... Sunku jam, labai...
Šiaip niekada nevėlu, tik reikia gerų specialistų, reikia draugų, jos tėvų pagalbos, deja,bet tą turi ir kiti sužinoti, kad žinotų, kad negalima kreipti dėmesio į jos kaprizus, kad reikia kitaip su ja ir neimti į galvą, kai ji visus keikia, nes širdyje ji to nenori...

Idomu tai, kad per 10 metu tik pusmeti gyvenau vienas. Toks jausmas, kad vienas nemokesiu gyventi. Vakar pasakiau - parodyk, kaip ijungti skalbimo masina Nors turbut galeciau pats ja suremontuoti jai sugedus Zinau, kad tai, ka sakau yra tiesiogine mano egoizmo israiska. Bet man jos truks visame kame, ne tik buitiniuose dalykuose. Truks tos ramybes, i kuria gali pasinerti, kai ji glosto tau nugara, truks to atsisveikinimo ir pasisveikinimo bucinio iseinant/griztant i namus. Truks to ilgesio, kai laukdavau kiekvienos darbo dienos pabaigos, kad galeciau grizti namo. Ir zinojimo, kad ji dabar manes laukia. Truks tu skambuciu - kada grisi namo. Truks tu filmu ziurejimu velai vakare. Truks, kai nubudes nakti ja apkamsydavau, kad nesusaltu. Ir daug daug ko, kad galeciau rasyti cia visa nakti. Dabar dukryte miega salia, nezinau, ka mama pasakys, jai paaugus. Turbut, kad nesutapo charakteriai. Liudna, bet ne taip as isivaizdavau vaiko auginima

Kad depresija ji serga tai pati pripazista. Tik forma idomi. Somatiniai viso kuno skausmai nediagnozoujant jokiu ligu, paranojiska baime kuo nors susirgti ir mirti nuo ligos ir visokie kitokie negalavimai. Rimti virskinimo sistemu sutrikimai, sugeneruoti to pacio streso ir nerimo. Nemeluosiu, bet pastaruoju metu jau ir man kantrybe buvo emusi sekti. Grizti namo, o girdi nepaliaujamus skundus cia man tas, cia man anas, gal gali paziuret, pasidomet, paieskot. Ir milijona kartu sakyt, tau nieko nera.

Uzkliuvo cia visoms tam mano pasisakymas del to ejimo per mergas - nei man to reikia, nei man ka. Cia toks saves raminimas, kad neprapulsiu

O istorija, tai aisku, kad is vienos puses. Tik atkreipkit demesi, kad cia savikritikos yra sociai. Dazniausiai pasikartojanciu skyryboms ivykti priezasciu nebuvo : nei neistikimybes, nei psichologinio ar fizinio smurto, nei pavydo priepuoliu, nei darboholikas, ne priklausomybiu turiu. Po darbo visada pas laukiancia seima moviau . Greiciau skiriames del to, ko nepadariau - neparodziau jai to, kaip ja reikia myleti, kokia ji man svarbi ir kaip as ja vertinu.
Papildyta:


Viskas tikrai nebuvo isbandyta, del to man taip apmaudu.

Na ka, laikas eit man miegot, ryt atidirbt ir grizt pas nelaukiancia seima. Grizti, o ji man ant zaizdos lipa - as gyvensiu ten ir taip, planuoju ta ta. Taip ir norisi pasakyt - susirink savo daiktus ir mauk is mano namu.. Bet vis susilaikau, vildamasis, kad gal kas pasikeis. Cia dar ir tevai jos, manyciau, meskos paslauga dukrai daro. Mazdaug - mes nepatarsim, tu tik grisk, jei nori, viskuo padesim. Va pats stebiuosi, kaip issirekiau cia ant visos Lietuvos, bet ramiau dabar bus gal kokiam storzieviui, kaip as, pamoka

Papildyta:

Gal taip nesayk, nes tokiu pasakymu leisi suprasti, kad tai TAVO, bet ne JUSU namai...
P.s. As, pvz, uzsigauciau ir pasiusciau savo pusele kuo toliau su JO namais. Principai.

kovok bičas. dar niekas neprarasta. mėnuo tau duotas, tai turi pasistengti. tau reikia per tiek laiko perprasti, kaip ją gali patraukti atgal nebūdamas įkyrus ir atgrasus. Bet faktas - tavo pastangos turi būti jai matomos, o tavo norai - labai aiškiai išsakyti.

Sustabdo ji bet kokius mano veiksmus iš anksto, paprastai ir brutaliai. Kiekvieną kartą primena, kad sprendimas jau priimtas ir nebus keičiamas

Kaip suprasti? Tai ko dar sėdi šalia ir nemauna pas tėvus?
Taip, depresnykai yra rakštys šyknoje, bet vieni jie nepragyvens ir tėvų jai neužteks. Raudos ji kumelės ašarom viena pas tėvus, pati po to skambins, praktiškai garantuoju.
Jie tokių nesąmonių moka prikalbėti... Pvz. ta motersi, kur minėjau, kur vyras vargsta, vieną dieną sako, kad be to vyro - nepragyvens, kitą dieną - kad jis labai blogas ir jai jo nereikia, sušiko visą jos gražų gyvenimą ir pan. Pabando pati kabintis į darbus, šūdas gaunasi, nes visi blogi, aplink visi psichai, direktorius iš viso ir psichas, ir gėjus, ir sukčius, jinai viena - šventa Nebegali ten dirbti - išeina. Sėdi, sėdi kaip žmogus, atrodo nieko, užeina vėl ant makaulės -varykit visi nuo mano galvos, sėdite ant mano gero. O tas jos geras tai kažkada tiesiog rusų laikais gautas butas, bet visas kitas turtas - tik vyro uždirbtas
Taigi...
arba kovoji vyre, kad ji pasveiktų, jei reiks net greitąją kvieti Ūtaip, taip, aš rimtai), arba palieki ją ir ieškaisi sveikos moters. Beje, kažin ar vaiką galima su tokia palikti, ar tik ne tau ir tektų auginimas...

man rodos autorius kazko nedasako . netikiu, kad del smulkmenu jauna moteris gali va taip i niekur iseit - be pajamu, be darbo, su leliuku ant ranku
o depresija serganti juo labiau. tokioms moterims kaip tik reikia vyro, kaip atramos, pagalbos, palaikymo is jo. nebent tas vyras yra jos depresijos priezastis . todel ir manau, kad autorius kazka labai negero savo moteriai iskrete

Taip kad man atrodo, labai aiškiai pasakiau, ką blogo dariau. Ji jautėsi užgožta, neatsiskleidusi, savarankiškumo trūkumas ir tt. Ją dabar veža mintis būti nepriklausomai, kiekvieną dieną pasakoja savo ateities planus ir tt. Mano, realisto, akimis viskas atrodo kiek utopiškai. Bet neišeina basa, tad finansine prasme jai baimės nėra. Sako, kitų vyrų nenoriu, jokiu būdu nepulsiu į naujus santykius greitai, bet mielu noru paišdykausiu, jei bus galimybė. Ji šitas skyrybas priima kaip tiesioginį iššūkį, kad įrodyti sau ir man, jog gali savimi pasirūpinti. Kaip jos psichologas pasakė - keisk aplinką. Na o ta aplinka, žinoma, esu aš. Jei būčiau ypač nejautrus, uždaras žmogus, vargu bau, ar drįsčiau čia rašinėti. O draugams mano istorija gali pasirodyt per daug intymi. O čia gi manęs niekas nepažįsta, tikiuosi