Psichologinės bėda, stipri baimė susimauti

Sveikos moterys
Taip atsitiko, kad Čili pipiras vėl tapo studente. Dirbu, sukuos, bet užgriuvo mane neišspręstos psichologinės bėdos dėl studijų dabar būtent.
Pas mane yra labai stipri nesėkmės ir atmetimo baimė. Esu lankiusis dėl šių bėdų keletą kartelių pas psichologę anksčiau, bet tada labiau padėjo ne psichologė o vyriškio padrąsinimas. Dabar to vyriškio mano gyvenime nelikę, artimų draugų kuriems norėčiau tai pripažinti nėra, su tėvais nesu tokia artima ir be to bijau nesupratingumo. Ir tai nėra "išsikalinėjimas", ši baimė man nuo vaikystės vienaip ar kitaip svarbiais periodais išlįsdavo.
Žodžiu keli pavyzdžiai iš anksčiau, bet jie buvo išspręsti ex MB stipraus palaikymo pagalba. Nenorėjau imtis kelių projektų vien dėl tikimybės kad nepasiseks. Dar seniau nervai kišo koją laikant teises, nes galvojau geriau visai nelaikysiu nei neišlaikysiu. Išlaikiau aišku, laikiau, bet teko verstis.
Paskutinįkart tai buvo seniai nutikę, bet dabar vėl pasireiškė. Dabar patapau galima sakyt vėl studente, lankau tokius kursus ir per savo žioplumą susimaišiau su darbų datomis. Turiu susisiekti su darbo vadove kuo greičiau, ji manęs jau ieškojo, bet aš nepakėliau telefono, nes labai bijojau apsikvailinti Žinau gal kai kurioms iš jūsų tai skambės labai kvailai, bet man šita bėda neduoda ramybės ir gadina gyvenimą. Žinau, kad kvailai padariau, bet atrodo, kad baimė už mane stipresnė Prašau patarkit kaip prisiversti, kaip dirbti su savimi dėl to. Gal žinot kokių technikų šitą baimę įveikti? Ji taip kartina gyvenimą, juk kai pagalvoji tiek daug galimybių atima ir nervų ištaso, o galiausiai juk apsikvailinti galima dar labiau

Aš manau, kad labai daug žmonių turi tą nesėkmės bamę, tik gal netokią stiprią, kaip pas tave. Kažin ar čia kas parašys kokių stebuklingų technikų.
Jei nenori vėl eiti pas psichologę (galima pas kitą, gal geresnė pasitaikys), kas tada lieka...

Gali slapstytis ir toliau nuo visų galimų nesėkmių, sakyti "mažas esu ir pakeisti nieko negaliu" ir plaukti pasroviui. Taip pat gali tikėtis, kad pats gyvenimas išmokys, kad susimauti kartais visai normalu, ir plaukti pasroviui.

Bet gali mėginti kaskart įtikinti save, kad per galvą niekas neduos ir lipti per tą baimę. Įsikalti sau, kad kartais nieko nedarymas yra dar didesnis susimovimas nei darymas neteisingai. Turi mylėti save ne už kažkokius nuveiktus darbus, o tiesiog už tai, kad esi. Permąstyk, ar ne per didelius lūkesčius sau keli, gal kai kur galima nuleisti kartelę. Gal per retai save "apdovanoji" ir per dažnai baudi. Pagalvok, kokioj srity tau sekasi geriausiai ir stenkis per ją "užsidėt sau pliusų prieš pačią save".

Minėjai, kad labai padėdavo exo paskatinimas. Netikiu, kad daugiau nėra žmonių, kurie negalėtų padaryti to paties. Nebūtina kiekvienam pasakoti, kad čia kažkokia didelė problema. Gal užtektų tiesiog dažniau su kuom nors pabendrauti (geriau su pozityviais žmonėmis), nustebsi, kaip kiti žmonės gali užkrėsti inacityvumu ir optimizmu.

Jei pačiai per sunku tai bandyk pasiieškoti kokios literatūros apie tai, kaip įveikti baimes ir pan., gal kas padės.

Kartais ir aš su panašia baime susidurdavau, kai baisu ir ką bedaryti, nes bijai apsikvailinti.
Pvz, atsimeni, kad kolokviumas, o tu nepasiruošus, nenueini, tada kitą kartą į paskaitą nenueini, nes gėda, kad nebuvai koliokviume, trečią kartą kai reikia eiti jau išvis baisu ir save imi graužti už neatsakingumą.
Arba koks labai svarbus darbo pokalbis, kai bijai susimauti ir pan...

Man padėdavo toks nusistatymas "Ai, koks skirtumas". Pabandydavau apsimesti pati prieš save, aišku, nerodant to aplinkiniams, kad man "po**ui".

Nu ir ką padarys ta darbų vadove? Suės? koks skirtumas, po metų jos nebeprisiminsi, vienodai rodo.
Apsidurninsi per kokį egzaminą žodžiu prieš auditoriją - koks skirtumas, juk toje auditorijoje nei mano draugai, nei ką.
Neišlaikysi teisių? Eisi 3, 8 kartą, juk papuls kitas instruktorius, manęs neatsimins, ir šiaip, juk aš tokia faina, kas man rūpi

Aišku, giliai viduj baisiai baisu, bet kai save taip padrąsini kažkaip kiek lengviau pasidarydavo

Man rodos nereikia giliai labai į galvą tokius dalykus imti.Aš tai vadovaujuos mintim kad neklysta tik mirę.O gyvi vis tik kažką ne taip padarys.Arba-neklysta tik tas kuris absoliučiai nieko nedaro.
Iš tokių baisesnių dalykų -kartą dirikui dariau svarbią duomenų lentelę,ir apsižioplinus vienoj eilutėj nepataisiau kelių skaičių-liko ankstesnio mnėnesio duomenys..na žiauriai nesmagu buvo eiti,atsiprašyti kad suklydau ir pataisytą lentelę nunešti..na bet ką padarysi....
Nekelti telefono ir teko-nepadariau laiku vieno pažadėto dalyko.Tikrai žinau tą siaubo jausmą-kai neturi ką pasakyti,žinojimą kad gali tik atsiprašymą nerišliai išlementi.Paskui susikaupiau,pati perkambinau.Labai tas sunku-bet įmanoma.
Dėl tokio dalyko pas pscihologą kreiptis minčių nekilo niekada.Manau visiems žmonėms taip kartais būna-nieko išskirtinio čia nėra.

manau, kad esu viena vyriausių žmonių forume. O mano darbas - ištisos technologinės naujovės. Bet aš neleidžiu galvoti <aš šito nepadarysiu, nes nesugebu>.
Pasakau, šimtus kartų pavyko - pavyks ir dabar. Mačiau puikią užsklandą ant ekrano <ONLY FORWARD> ir ja vadovaujuosi.
Visi žmonės dar klaidas. Nereikia bijoti suklysti, o suklydus prisipažinti. IMHO atėjus tai baimei, reikia sukaupti visą protą, visą valią ir padaryti tai ko bijai. Žinoma, jei tai negresia žmonių mirtimi, karu, gaisru ar pan. Tai sunke, bet metančiam alkoholikui irgi sunku negerti, sportininkams sunku treniruotėse, daugybė žmonių serga sąnarių ligomis ir turi nugalėti skausmą ir pan
Įdomu, ar laikui bėgant, baimė stiprėja ar slopsta?
Ar psichologė nesakė, kad gal tai ligos požymiai ir tada reikia gydymo vaistais?

Na tai ne liga, tai tik fobija, bet ji labai trukdo man gyventi. Problemos kartais ir neturiu, labai priklauso nuo bendros situacijos ir savijautos, kokie žmonės aplinkui. Psichologė sakė, kad ji dažnai kyla iš perfekcionizmo ir aš tą pastebiu, nes kartais atrodo arba padarysiu tobulai, arba visai nedarysiu... Man tuo metu kai pas ją lankiausi labiausiai padėjo draugas tiesiog savo palaikymu, o dabar nėr tokio artimo žmogaus. Kartais atrodo visi aplink tokie gudrūs, protingi, daro kažką, o aš net nepradedu bijodama susimaut

Papildyta:


Labai ačiū, man žmonės irgi labai padeda. Turiu aš tų neblogų pažįstamų, draugų, bet nesinori savo dūšios pernelyg apnuoginti. O mane kiti žmonės gana drąsiu žmogum laiko, nes aš ir gan aktyvi, keliaujanti esu, bendrauju nesunkiai, bet aplinkiiams labai dūšios neapnuoginu. Nors esi teisi, mane pozityvumu lengva užkrėsti, bet kartais atrodo, kad atviras atviras išsikalbėjimas padėtų gal labiau...
Matai viskas ką rašai man suprantama, bet kartais taip sunku tą žingsiuką žengti. Bet labai ačiū. Man tikrai geriau pasidarė skaitant, kad ne aš viena čia tokia bevalė

Papildyta:
Bitės šėšėli, Arival, labai jums ačiū
O pas psichologą tai nueičiau su mielu noru, bet ne Lietuvėlėje esu, taigi čia sudėtinga būtų susirasti, be to ir labai brangu.

..nesėkmės baimę kartais išgydo tik..nesėkmė. Susimauni, pamatai, kad žemė vis tiek toliau sukasi, o aplinkiniams savi gyvenimai labiau įdomūs nei svetimi - ir ramiau gyvent pasidaro:)

Autore, paskambinkit darbo vadovei ir žiūrėkit, kas bus

Dar, jei nematėt, rekomenduoju filmą (arba knygą) "Jis sako taip"

Knygą, tik knygą... filmas neprilygsta knygai, mane labai pozityviai nuteikė ir tikrai norėjosi išnaudoti kiekvieną galimybę.

Ta baimė kažką daryti, prisiversti manau ne tokia reta. Man matyt padeda situacijos, kai nebėra kur trauktis, o turi imti ir daryti, tada nebelieka vietos pasiteisinimams.

Prisiversti galiu gan neblogai, mano bėda daugiau kai kažkas pradeda nesisekti, viskas tarsi užsiblokuoja. Atrodo nesėkmė, tai reiškia bus ir kita, dar kita, padariau kažką negerai, apsikvailinau, geriau jau nustosiu, nebedarysiu, negu apsikvailinsiu dar labiau.

Pas mane ir užsiblokuoja,ir aš tą pastebėjau.Jei viena nesėkmė-tai dar kažkaip gana lengvai susitvarkau.Bet jei du trys kokia durni liapsusai paeiliui-tada šakės.Kelias dienas su savim kovoju ir pralaimiu-žinau kad ten reikia paskabinti,kažką perdaryti,nu bet taip ranka nekyla,taip sunku.Paskui kai pagaliau prisiverčiu-būna keista,ko aš čia kelias dienas dienas taip kankinaus,vietos sau nerasdama,čia gi viskas taip paprasta.Čia savivertė gal labai sumažėja.O jei apsitikėjimo savimi nėra - niekas nesigauna.
Aš maisto gaminime pastebėjau-jei aš ko suirzus ir negaliu nusiraminti-tai geriau arba nieko šeimai negaminti,arba kokių pirktinių koldūnų išvirti-nes net patys elementariausi patiekalai mano pagaminti,kurių jau atrodo neįmanoma niekaip sugadinti-pas mane suirzusioj būsenoj gaunasi nevalgomi.

Koks man kvailas filmas ''Jis sako taip'' .
Gal tiesiog reikia sau ipirsti tokia minti, kad bijo tai ta maza mergaite, o dabar as jau suaugusi, reiskia turiu sugebeti ir daugiau .

Na daug tiesos rašote, bandau stengiuos. Bet toks dalykas, kad fobijos dėl to ir yra fobijos, kad jos neracionalios, aš lyg ir suprantu kaip kvaila bijoti, bet kai reikia žengt žingsnį širdis daužos, delnai prakaituoja, atrodo mąstymas užsiblokuoja ir viskas...