Istorija Tau - Gimdymo istorijos

Kartais paskaitau mamų istorijas, kaip i pasaulį atėjo jų vaikučiai: tos istorijos pilnos laukimo, šilumos ir begalinės meilės. Tai tarsi odė mažiesiems stebuklams, tad nusprendžiau, kad ir tau reikia ją sukurti. Gal kada nors ją perskaitysi ir suprasi, koks brangus man esi, gal parodysi savo kūdikio motinai, o gal ji liks tik man, kad galėčiau vėl ir vėl mintimis sugrįžti į ta laiką, kai laukėme taves, kaip tu atėjai...
Tu buvai pradėtas iš didelės, karštos ir jaunos mudviejų su tėveliu meilės (Dieve, kokie mes jauni tada buvom ). Po Naujųjų metų supratau, kad per ilgai vėluoja mėnesinės ir atlikus nėštumo testą pamačiau jame dvi labai ryškias juosteles. Tada nebeliko jokių dvejonių, kad užsimezgė nauja gyvybė, kad manyje jau augi tu. Kiek džiaugsmo tada suteikei, trypiau vietoje žiurėdama į tas juosteles. Apsilankymas pas gydytoją tik patvirtino šį faktą ir pasveikino.
Nėtumas buvo begalo džiaugsmingas: daug ilsėjausi, valgiau , tėvelis mane lepino, lankėsi kartu pas gydytoją (kad tu būtum matęs jo žvilgsnį, kai gydytoja pasakė, kad laukiamės berniuko. Jis taip plačiai šypsojosi, akys blizgėjo, žvelgė tai į mane, tai į ekraną. Kaip jis gyrėsi visiems, kad laukia sūnaus, kaip jis didžiavosi). Dienos bego tingiai: mėgdavau tiesiog gulėti ir glostyti pilvą, liesti tavo kojytes ir nugarytę, kai rąžeisi. Mintyse kalbėdavau su tavimi, pasakojau, ką matau aplink, kaip laukiu tavęs, kaip mūsų katinėlis glaustosi prie pilvo. Skaičiau tau pasakas, dainavau lopšines, kroviau tau kraitelį ir vis mąsčiau kaip tu, kokios spalvos bus tavo akys, oda, kokie bus tavo plaukučiai, į ka tu būsi panašus? Eidama gatve šypsojausi kitoms nėščioms moterims, stebėjau vaikus. Šypsojausi pati sau, nes po mano širdimi plaka tavoji, nes kolkas tu esi tik mano, dar manyje, nes aš netrukus būsiu mama. Tėvelis prieš miegą būtinai paglostydavo pilvuką, pastuksendavo tau, o tu jam atgal. Kaip gaila, kad šito tu neprisiminsi, kad neprisiminsi nieko iš to laiko...
Paskutiniai nėštumo mėnesiai tapo sunkūs: prasidėjo paruošiamieji sąrėmiai, kelis kartus teko gulėti ligoninėje, o kiek netikrų „aliarmų“ turėjom  Galėjom tapti pastoviais akušerijos skyriaus lankytojais. Gimdymo dieną net nesupratau, kad jau atėjo laikas, tiesiog taip buvau ypratusi kentėti skausmus, kad tėvelis turėjo įkalbėti mane pasiimti krepšį su paruoštais daiktais (vykom į paskirtą apžiurą, nes jau buvo praėjusi gimdymo diena).
Rytas prasidėjo sunkiai: atsikėliau apie 9h jausdama stiprokus sąrėmius, o 12h raičiausi svetainėje ant sofos, bet vis dar netikėjau, kad jau ta diena, kadangi jie nebuvo reguliarūs. Vis tik išsiruošėme į apžiūrą ir apie 15-16h gulėjau ant apžiūros stalo, gydytojo žodžiai daug nežadėjo: atsivėrimas 1cm, kaklelis kietas (tas pats, kaip ir visais kartais), tačiau namo manęs jau nenorėjo paleisti, kadangi sąrėmiai buvo reguliarūs su 3 minučių tarpu. Nuvedus į antrą aukštą jau gavom patvirtinimą, kad turim gimdyvę ir jau namo nebevažiuosim. Dabar pagalvoju, kaip juokingai tėtis atrodė, kai sekant paskui gydytoją į gimdyklą jis vis klausinėjo: „tai čia jau viskas?“, „tai čia dabar taip ir gimdys?“, „tai jau čia gimdyt reikia?“, bet jam buvo labai kantriai išaiskintas visas procesas  O mano mintyse vis sukosi mintys apie tave: kaip tu ten, ar gerai jautiesi? Pradėjau jaudintis supratusi, kad netrukus susitiksime, bet išgirdusi tavo širdies plakimą, nusiraminau ir laukiau.
Tačiau viskas buvo daug sunkiau, nei įsivaizdavau: kaklelis vertis neskubėjo ir po 4 valandų jau jaučiau tik vieną didelį sąrėmį. Kaip džiaugiuosi, kad tu niekada nepatirsi tokio skausmo, akimirkomis maniau, kad mirsiu tavęs taip ir nepamačiusi: aš raičiausi, plėšiau nuo savęs tonusų matavimo aparato diržus, maldavau, kad man kas nors padėtų, kad sumažintų tą skausmą. Atėjusi gydytoją visai nenudžiugino: atsivėrimas buvo 2 centimetrai. DU centimentrai... Kaip gerai, kad tu niekuomet nesuprasi, ką tai iš tiesų reiškia, tačiau mylėk ir gerbk moterį, kuri tau gimdys vaikus.
Tada aš praradau protą, pradėjau vemti, o ką kalbėjau, nepamenu (nors teko parausti ir atsiprašinėti personalo, kai tėtis papasakojo...). Ir tuomet pasirodė JI – anesteziologė, nešina tuo stebuklu, vadinamu epidūras ir tuomet taip palengvėjo... Dar gavau skatinamųjų, nuleido vandenis ir užmigau. O tėvelis visą laiką budėjo šalia ir mane palaikė, laukėm tavęs kartu.
Galiausiai atėjo laikas stumti: priėjo įvairiausio personalo, aplinkui pasidarė šurmulys, tėvelis kartu su gydytoja perkėlė mane ant gimdymo stalo ir davė jam instrukcijas, kaip man padėti (o padėjo atsidavęs, stumė kartu su manimi ). Ir tuomet viskas prasidėjo: kaip tai buvo skausminga, aš kvėpadau ir stumiau, kvėpavau ir stumiau, o man taip skaudėjo, jog maniau, kad plyšiu pusiau, kad man tikrai neužteks jėgų, bet visąlaik kalbėjau mintyse su tavimi, kad jau tuoj tave pamatysiu, tuoj viskas pasibaigs, prašiau, kad padėtum man ir man atrodė, kad supratai mane, nes pats pasispyrei. Labai kentėjau, kad buvau tokia stebėtinai rami ir užtikrinta, nes žinojau, kad turiu tai padaryti: juk nešiojau tave ir laukiau tavęs devynis mėnesius, juk apie šią dieną taip ilgai galvojau ir svajojau, juk pagaliau pamatysiu, kaip tu atrodai ir aš stengiausi iš visų jėgų. Ir dar kartą pasidžiaugiau, kad nepajusi, ką tai reiškia ir tau „ten“ niekada nekirps... Po pusvalandžio tokios veiklos gydytoja sušuko, kad jau išlindo galvytė, tada dar vienas stumtelėjimas ir pajutau, kaip išslydai tu ir viskas baigėsi. Po akimirkos 00,16h išgirdom tavo verksmą: tai nuostabiausias, gražiausias garsas kokį gali žmogus išgirsti. Pažvelgiau į tėtį, kuris stebėjo, kaip tave tvarkė, tada pažiūrėjo į mane ir nepratarė nė žodžio, neišspaudė nė šypsenos, tik linktelėjo galvą, kai pasakiau, jog „jau turim“. Bet jo akys... Jo akys pasakė tiek daug, jose tilpo viskas: ir džiaugsmas, ir meilė, ir nerimas, ir susižavėjimas bei pasididžiavimas. Jis tiesiog tave stebėjo ir aš niekuomet nepamiršiu šio žvilgsnio. Aš taipogi negalėjau suvokti, kad tu esi tas, kuris su manimi bendravo iš vidaus, kad tu gimei iš mūsų meilės, esi mūsų dalis. Stebėjau tave, glosčiau ir bučiavau, kai tave paguldė man ant krūtinės ir labai stebėjausi, kad nepravirkau, tik nubraukiau kuklią ašarėlę.
Po kurio laiko mus nuvedė į palatą ir dar po kelių valandų tūkstantajį kartą į tave pažvelgus pravirkau. Pravirkau iš džiaugsmo ir verkiau taip stipriai, nes tik tada supratau, kaip aš tave myliu, koks brangus man esi, kad tu esi man viskas, visas pasaulis. Dėl tavęs padaryčiau viską: ugnį ir vandenį pereičiau. Niekaip negalėjau nustoti verkit ir žiūrėti į tave, glostyti ir bučiuoti. Pirmą naktį abu su tėčiu nesudėjom bluosto: jaudinomės, džiaugėmės, kad mes jau tėvai, kad tu pagaliau su mumis. Tačiau likusios dienos buvo dar sunkesnės, bet tavo tėvelis buvo toks geras ir švelnus, taip manimi rūpinosi, valė mano kruvimas kojas, vedė švelniai apkabinęs ir nesitraukė nuo mūsų. Tikiuosi, kad tu būsi į jį panašus.
Po šios dienos, pakeitusios mūsų gyvenimus praėjo daugiau, nei ketveri metai, tačiau viskas atrodo dar taip šviežia, dar naktimis susapnuoju ir jaučiu, kaip kūdikis juda manyje, kaip laukiu jo gimimo ligoninėje.
Mano sūnau, niekuomet žodžiais negalėsiu apsakyti, koks brangus man esi, kaip stipriai tave myliu. Turbūt nepameni, kaip laikydavau tave miegantį ant rankų ir nežinai, kad pravirkdavau į tave žiūrėdama (ne, ne todėl, kad buvau be galo pavargusi, o iš džiaugsmo, kad turiu tave). Aš taip branginu tavo pirmą šypseną, juoką, kiekvieną akimirką praleistą kartu. Kai užsigaudavai, verkdavau kartu su tavimi ir kaltindavau save, kad taves neapsaugojau. Budėdavau prie tavęs ir saugodavau tavo miegą. O kai tu pirmą kartą perėjai koridorių... Nesusilaikiusi vėl pravirkau, nes suvokiau, kaip tu greiti augi. Ir tikrai laikas bėga taip greit, tu jau eini į darželį, kas dieną išmoksti kažką naujo. Pamačiusi tave prie mažesnių vaikų esu priversta suvokti, kad tu nebesi mano kūdykis, tu augi su kiekviena diena ir vis tobulėji. Kaip aš slapta braukiau ašarą prieš Rugsėjo 1-mą, nes prasidėjo naujas tavo gyvenimo etapas. Kaip didžiavausi tavimi per pirmąjį koncertą, graudinausi per dainą mamytei.
Mažyli mano, esi brangiausias dalykas mano gyvenime ir niekas to niekada nepakeis. Tikiuosi, kad kada nors turėsi savo vaikų ir visa tai suprasi.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis