Va sėdžiu ir liūdna be galo... O viskas prasidėjo nuo to, kad nutariau pasidomėti tapybos ant drobės subtilybėmis. Porą knygų turiu, bet sumąsčiau, kad internete gal ir vaizdinės medžiagos rasiu. Radau. Bet tas niekadėjas google kaip visad atvėrė ir dešimtis forumų. Smalsumas nugalėjo ir paskaitinėjau kokia patirtimi dalinasi forumo nariai. Ir taip nuliūdau. Ne dėl informacijos apie tapybą. Jos radau nemažai ir detalios. Jau kuris laikas pastebiu kokie beraščiai žmonės internetinėje erdvėje reiškiasi. Baisu. Aš jau nebekalbu apie lietuviškų raidžių nenaudojimą ar dešimtis gramatinių klaidų viename sakinyje (ne nuodėmė kokią klaidelę padaryti, kablelį ar kokią raidelę praleisti visiems pasitaiko), bet turbūt pasenau, mat skaitau pasisakymus ir nesuprantu apie ką žmonės šneka. Turbūt čia mano bėda, kad nuo mados atsilikusi? Begalybė savadarbių trumpinių ir barbarizmų, pats rašymas tampa fragmentiškas, o jau tas w naudojimas vietoje mūsų lietuviškos v arba raidės š pakeitimas sz bent jau man akis rėžia. Ir liūdna tada pasidaro ir graudu. O jau kai kokia nors forumo dalyvė pradeda diskutuoti apie intelektą, gabumus ir minčių dėstymo subtilybes pati kas antrame žodyje darydama grubias gramatines klaidas, man atrodo toks tekstas geriau nei bet kokie žodžiai parodo mūsų pačių mentalitetą. Mūsų tiek nedaug (lietuvaičių), turime seną, nuostabią ir gražią kalbą, papuoštą žodžių gausa, skambią ir dainingą. Bet kartais tikrai atrodo, kad mums tai nė motais.
Neketinu čia svarstyti kas bus lietuvių kalbai po 20, 50 ar 100 metų? Neketinu, ne dėl to, kad man nerūpi, bet dėl to, kad nežinau kas bus. Ir niekas nežino. Noriu tikėti, kad ji iškils. Pakitusi, bet vis tik išliks. Kad ir po 20 ar 50 metų kažkas dar galvos lietuviškai. Ir nors aš net trumposiose žinutėse nepatingiu parašyti pilno žodžio ir mane erzina tokios žinutės:
KA VEIKSI SVTGL? BUSI VLN?
NZN. GAL KLP. LOL.
Tačiau nė nebandysiu slėpti, jog ir mane daugiau ar mažiau veikia ta išmaniųjų telefonų ir visuomeninių tinklų era. Nori ar nenori gyveni ne negyvenamoje saloje, bendrauji ir neužsidarai tarp keturių sienų. Todėl kartais imi ir palaikini, papostini ir pan. ten, kur šitai supranta. Nematau čia didelės nuodėmės tol, kol tai netrukdo kalbantis su žmogumi, kuriam šiuolaikinis žargonas tamsus miškas, arba vartoti taisyklingą kalbą darbe, dalykiniuose pokalbiuose, o elektroninius laiškus rašyti su visomis lietuviškomis š, č ir ž. Aš gerbiu gimtąją kalbą ir siuntu, kai yra klaidų ten, kur nederėtų, sakykime, žiniasklaidoje. Jei žodžių trumpiniai padeda sutaupyti centą kitą paaugliui, per dieną išsiunčiančiam be galo daug trumpųjų žinučių, - gal ir gerai (tiems, kurie už jas moka). Tačiau jei tas paauglys deda į kelnes atsisėdęs rašyti rašinio, tai gal ir derėtų pamąstyti, kaip tą optimizuotą kalbą šiek tiek praturtinti. O KĄ MANOTE JŪS?
http://tv.lrytas.lt/...793491361740453