Ačiū, cambala, už gražius žodžius.
Man visąlaik toks jausmas, jog kažkas tą mano gyvenimą diriguotų, parodytų man ir tokias puses, kai nieko nebegali įtakoti, padaryti, kai belieka tik pasikliauti Dievu.
Aš turiu nevaisingumo diagnozę, kažkada atsisakėm su vyru dirbtinio apvaisinimo. Visi labai tikėjo, jog turėsim vaikų..aš visus "sodinau ant žemės", netikėjau tuo, ėjo metai, praradau ir viltį. Nepasidavė aplinkiniai. Vyras neleisdavo net kalbėt nesąmonių, mano mama iš paskutiniųjų jėgų išvyko į piligriminę kelionę. Mama toje kelionėje išgyveno keistų dalykų, labai įtikėjo, po to studijavo 4 metus bibliją..Aš žinau kas ir kaip, bet kadangi tai ne mano patirtis, nenoriu rašyt
Aš pati esu krikštyta, šventėm šventes, buvau pirmos komunijos, bet tėvai niekad nebuvo uolūs katalikai. Bet dabar kitaip.. mes su mama viena kitą labai suprantame. Mes abi išgyvenome savus stebuklus gyvenime. Aš negalėjau turėti nė vieno vaiko, bet kaip matot iš parašo - turiu visus tris. Ir juos auginant visko būta (kaip ir mano mamai su manimi)..
Dievas yra. Aš net nebeturiu abejonių. Aš tiesiog žinau
Ir esu dėkinga Dievui, už viską. Ir neišsižadėčiau nieko iš savo gyvenimo, visko jame ir reikėjo