Saugau visus romantiskus laiskus, laiskelius. Kartais juos perziuriu, kai buvau jaunesne, net dali laisku ismeciau, mat jie man pasirode banalus. Durne buvau. Dabar, skaitant visi jie man atrodo banalus, bet juos saugau, malonu prisiminti praeiti. Sentimentai uzvaldo. Pamegintu mano vyrelis pavydo scena iskelti del tokiu menkniekiu. As lygiai taip pat turiu visa pluosta man tevo rasytu laisku, mat jis mego rasyti laiskus, atvirutes is miestu, kur vykdavo i komandiruotes. Tai irgi mano praeitis. Kodel viena praeities dalis yra priimtina, kita jau kelia itarimus, abejones.
Nematau problemu, kai zmones issaugo laiskus, nuotraukas. Nes tai ju gyvenimo dalis. Pvz man labai patinka skaityti publikuotus izymiu zmoniu meiles laiskus.
Nezinau, bet mano galva visi ten tie pavydai, abejones kyla, nes zmones visu pirma abejoja savimi, savo patrauklumu. Del to knisasi kito piniginese, korepsondencijose, skaito dienorascius. Velnias zino ko iesko. O kai suranda, vietoj to kad pakalbetu, tyliai veda pavydo "sultyse", po viena plaukeli nuo galvos draskosi. Mazochistai.
as taip pat....