Atėjo viena mintis, kurią noriu parašyti. Kaip greitai žmonės pamiršta mūsų praeitį, mūsų diedukų patirtį. Nežinau kaip jūsų diedukų kaimuose, bet pvz. pas maniškius ir pas jų kaimynus nei vienas gyvūnas nebuvo skiepytas. O gyvūnai buvo kaimiški, miškus, laukus išlakstę. Katės atitempdavo iš miško už save didesnius sumedžiotus kiškius

Šunys nubėgdavo nežinia kiek ir nežinia kur. Dauginosi visi kiek norėjo, niekas jų nesterilizavo, niekas jų neskiepijo, niekas jiems net nuo kirminų nedavė. Taip, jie trobose negyveno, bet nepaisant to, vaikai juos vistiek mylavo, glostė, į jų būdas sulįsdavo.
Nei vienas kaimo vaikas neužsikrėtė nuo savo augintinių, nei vienas augintinis nemirė nuo kažkokios baisios ligos kaip: maras, pasiutligė, koks nors virusas. Katės minimaliai 17 metų gyveno, šunys net dar daugiau
O dabar kas? Naminius gyvūnėlius, kurie dažnas net miško nemato, sausu šeriami net ne žalia mėsa liepia skiepyti
kasmet

Vaikus taipogi puokšte skiepų, suaugusiems revakcinuotis. Kur logika, gerbiamieji medikai? Juk mūsų diedukų ir tėvų augimo laikais nebebuvo tokio bado ir tokių blogų sąlygų, žmonės net Sibirą dauguma ištvėrė. O dabar mus į sterilius stiklainiukus sukišti nori?