Planavom pagranduką 10 mėnesių, kol pagaliau išvydau dvi juosteles. Nėštumas nebuvo labai lengvas, bet papasakosiu tik gimdymo istoriją.
Vandenys nubėgo spalio 23d., 5:30 val. ryto. Tada pilvukui buvo lygiai 36 savaitės. Atsikėliau iš lovos, nuėjau į dušą, apsirengiau, pažadinau šeimyną ir pasakiau vyrui, kad važiuosim į klinikas. Dukrytei nieko nesakėm, nuvežėm į darželį, tik įdėjom pižamytę, ir pasakėm, kad pižamą būtinai neštųsi po darželio pas auklę. Ji jau nuo seniau žinojo, kad kažkada reikės miegoti pas auklę, nes mamytė su tėveliu bus ligoninėj.
Atvažiavom į KMUK. Vandenys bėga upeliais, bet jokių sąrėmių nėra... Apžiūrėjęs gydytojas paguldė mane į skyrių ir pasakė, kad lauks iki kito ryto, o jei per tą laiką neprasidės sąrėmiai, tada jau skatins. Visą dieną nieko, tik upeliais bėgantys vandenys. Visa kiaurai šlapia. Neturiu net kuo persirengt. Išsiunčiau vyrą pirkti man kelnaičių, nes nebuvau pasiruošus tokiam planui, buvau įsidėjus tik tinklines kenaites po gimdymo. Na tikrai, kraudama tašes, neplanavau gulėti skyriuj...
Gydytojas vis pamatuoja toniukus, pažiūri echoskopu, matuoja spaudimą, žiūri kaklelį. Ir vis tas pats- nieko nevyksta.
Dienos bėgyje gavom mokamą palatą. Atėjo vakaras, einam su vyru gult. Man tikrai ne miegas galvoj. Kažkiek pradėjo spazmuot, žiūriu visą naktį į laikrodį ir skaičiuoju minutes. Nu nereguliarūs spazmai, nors kartais atrodo, kad trys spazmai kas 10 minučių, jau apsidžiaugiu, bet po to vėl nėra kokį pusvalandį... Taip iki ryto pražiūrėjau į laikrodį apsikabinus pilvą...
Ryte klausiu akušerės, ką su manim darys ir kada. Pasako, kad laukiam vietos gimdykloj, kai tik atsilaisvins, eisim gimdyt. Valioooooo, pagaliau!!
Nuėjom. Bet nieks nevyksta. Ateina gydytoja patikrint kaklelio. Jis visiškai nerodo jokios veiklos, baisiausiai ilgas, siauras, kad net nepasiekia galo... Gydytoja mano, kad nubėgo man šoniniai vandenys, o priekinių vandenų pūslė stabdo visą veiklą. Jei tai tiesa, reikia tik praduti priekinių vandenų pūslę. Bet reikia įsitikinti, kad tikrai ta pūslė yra, nes kitu atveju, su tuo įrankiu, kuriuo duria pūslę, subraižys leliui galvytę. O kaip patikrint, jei nieko nesimato? Tada nusprendžia kišti tabletę, kuri skatina kaklelio atsidarymą. Kiša akušerė, bet niekaip negali įkišti iki galo, nes tas galas kažkur laaaaabai toli. Per kokias 15 minučių pagaliau pavyko įkišti. Aš jau visa šlapia nuo skausmo. Nes jausmas, kai į tave sukiša pusę rankos, tai tikrai ne iš maloniųjų. Po tabletės įkišimo laukiam 4 valandas. Pradeda lašinti oksitociną gimdymo veiklai skatinti. Po 4 valandų ateina gydytoja vėl žiūrėti kaklelio. Jis visiškai nepajudėjęs. Tada kiša kažkokį metalinį vamzdį. Giliaaaaaaiiii. Skaaaaaauda... Kiša, niekaip negali įkišti, nes tas kaklelis užsirietęs gale į viršų, ir niekaip neprastumia ji to vamzdžio.. Per kokias 20 min pavyksta, bet tik paleidus tą vamzdį iš rankų, kaklelis jį išspjauna vėl lauk. Ir vėl per naują kiša. Ir vėl... Ir vėl... Tada jau daugiau nepaleidžia to vamzdžio, o prašo, kad akušerė pažiūrėtų, kas ten matosi pro tą vamzdį. O matosi vis tik ne galvytė, o vandenų pūslė. Reikia pradurti. Kiša plastikinę lazdelę, su kuria bando pradurt. Iš kažkelinto karto šiaip ne taip pavyko
Aš jau žliumbiu. Skausmas baisus. Bet bent nubėgo tie priekiniai vandenys Iš karto po jų nubėgimo, sąrėmiai kas 3 minutes 
Pagaliau ledai pajudės! sąrėmiai vis stipresni, jau sunku kentėt. Bet vis dar kas 3 minutes. Nedažnėja... Po dviejų valandų vėl tikrina kaklelį. Jis visiškai nepajudėjęs 
Tada kiša ranką tol, kol per prievartą praplečia kaklelį iki 3 cm. Viskas, dabar lauksim kelias valandas, ir vėl tikrinsim kaklelį. Sąrėmiai vis stirpesni ir stipresni, bet vis dar kas 3 minutes. Po poros valandų vėl žiūrim kaklelį. Nieko. Kaip buvo 3, taip ir liko 3 cm. Tada vėl su ranka plečia, pavyko iki 4 cm., toliau laukiam. Sąrėmiai jau baisūs, plešia mane per pusę. Tikrai, nuo tokių sąrėmių, kaklelis privalo atsidarinėt! Dar po poros val tikrinam- 4 cm Prakrapšto iki 5 cm.. Vėl kiša tą patį kruviną vamzdį, nes įtaria, kad dar ne visą pūslę praplėšė. Aš jau nebesuprantu, ar pataiko tą vamzdį, ar ne, nes nuo visų skausmų jau akyse tamsu. Vėl plastikinė lazdelė, vėl plešia pūslę... Vėl laukiam... Sąrėmiai vis dar kas 3 minutes... Mane pradeda visą purtyt traukuliai, per sąrėmius tai verkiu, tai dainuoju, ir vis sakau- jau greitai, jau greitai... Nifiga ne greitai.. Prasideda haliucinacijos, pradedu alpti. Ir tada jau sakau vyrui- tu nepyk, bet jei man dabar nesuleis epidūro ( o aš visada buvau griežtai prieš jį nusistačius!!!!!), aš numirsiu. Nebegaliu daugiau. Nebepavežu. Visą dieną su sąrėmiais kas 3 minutes, su metaliniais kruvinais vamzdžiais, plastikiniais kabliais, kurie plėšia iš vidaus... Negaliu, pavargau, silpna, galva sukasi, nieko nesuprantu. Vyras greitai bėga pas akušerę ir prašo pakviesti anesteziologus. Ateina jos. Atėjusios sako- taigi jūs trečiakartė, kam jums tas epidūras, 15 min ir pagimdysit. Aš tyliu, nieko nesakau, nes neturiu jėgų. Pradeda kišti epidūro kateterį į stuburą. Sąrėmiai kas tris minutes. Per sąrėmį kišti negalima, reik laukt, kol pasibaigs. Bet negalima ir judėti, turiu sėdėt ir prakentėt sąrėmius nejudėdama, nes kateteris jau pradėtas kišti. Per kokius 5 sąrėmius pagaliau sukiša tą kateterį. Pradeda leisti nuskausminamuosius. Valandų turim apie 10 vakaro. Pagaliau skausmai mažėja. Pagaliau neskauda. Dieve, net šypsotis pradėjau, žmogum pasijaučiau!!!!!! Kaip gerai, spazmai, bet neskauda... Pasaka... Ir taip dar pralaukėm dvi valandas. Ateina tikrint kaklelio, o jis jau 7 cm atsidaręs, ir tik 0,5 cm ilgio Tada akušerė pasako- jei ne epidūras, nebūčiau pati pagimdžius, būtų tekę daryt ekstra CP. Kadangi epidūras nuėmė skausmą, tada atsipalaidavo visi mano raumenys, ir tik tada pavyko kakleliui atsidaryti... 24 val. aš jau noriu stumti. Pradedam, pagaliau!!! Viens, du, stumiam, stumiam!!!!! O jėgų pas mane tai nulis... Bet vis tiek stumiu, kiek tik galiu. Gydytoja sako- vaikelis stumiasi, bet kažkaip ne taip. Lėčiau.. Aš jau sakau- svarbu stumiasi, vis tiek išlįs, niekur nedings. Išstūmiau per valandą, ir spalio 25d. 1 val 06 min. gimė mano sūnelis. Verkėm iš laimės abu su vyru apsikabinę. Vyras mane bučiavo, dėkojo, glostė. Jam irgi daug teko iškęsti, mačiau, koks kančios perkreiptas, net papilkėjas jo veidas, kai matė mane tokią, o padėt niekuo negalėjo... Bet kai užgimė sūnelis, mes buvome be galo laimingi Net visas nuovargis staigiai išgaravo 
Kadangi gimdžiau 36 savaičių, tai gimdykloj, kuri specialiai pritaikyta neišnešiotukams. Bet sūnutis gimė sveikas, išsivystęs pilnai. Svėrė 3470 g ir 53 cm ūgio. Po gimdymo gydytoja pasakė- jos praktikoje tai pirmas kartas, kai šitaip nesivystė gimdymo veikla, nors nuo ryto buvo skatinama.
Akušerė, gydytoja ir slaugutė mums papuolė nuostabios
Visą gyvenimą joms būsiu dėkinga už sūnutį. Epidūro kateterį man išėmė tik ryte. Tada baigėsi ir nugaros skausmas, nes nuo to kateterio baisiai skaudėjo nugarą.
Ai, ir dar. Visi sako, kad kiekvienas sekantis gimdymas būna lengvesnis. Mano pirmas gimdymas nuo vandenų nubėgimo užtruko 12 valandų. Antras- 5 valandas. Trečias, nuo vandenų nubėgimo- 43,5 val.... Ir visi gimdymai buvo skatinami....
Pirmagimį pagimdžiau lygiai tą dieną, kaip ir buvo nustatytas terminas. Antrą- lygiai 38 savaičių. Trečią- lygiai 36 sav. Tai juokauju, kad ketvirtą kartą jau bijočiau pastoti, nes pagal mano visus tris gimdymus, ketvirtas turėtų gimti 34 savaičių. O tai jau nelabai gerai
Na, čia tik juokais Bet dėl tokių stebuklų, kaip vaikiukai, viską galima juk iškęsti
