Su vyru apie vaikučius tik pasvajoti galėjom,nei aš nei jis nebuvome pasiruoše tapti tėvais,planavom savo atėjti be vaiku,norėjom gyventi pagal 'plana' -Namas,pinigai,kariera.Mūsų šeimos žinojo,kad vaiko mes nenorim,tad klausių nebuvo apie vaikučius.Manę net vėliau pradėjo erzinti maži vaikai,nors ankščiau labai mylėjau juos ir man nebuvo svarbu svetimas vaikas ar giminaičiu.Gal tiesiog pikau ant mažiuku,todėl kad pati negalėjau jo turėti,tesiog nebuvo vaiko mūsų su vyru planuose.
NĖŠČIA AŠ ESU N-Ė-Š-Č-I-A!!!!!! Pirmas dalykas kuris šovė man į galva-ABORTAS. Nenoriu aš dar buti mama,nenoriu kad kažkoks mažas padariukas išskirtu manę su vyru,aš ir be vaikų laiminga,man daugiau gi nieko nėreikia-turiu mylima vyra.Gydytojai bandė atkalbėti manę nuo aborto,bet aš labai užsispirusi,tad be jokių kalbu užsirašiau tai 'procedurai' ir net nepagalvojau,kad aš tapsiu žudikė.Savaitė laiko,kas diena ir tai visa diena galvojau apie vaika,ar verta ji palikti ar ne.Nesidalinau nei su kuo savo istorija,net vyras nežinojo.Vis artėjo ta diena,kaip ištrauks vaika iš manes,kaip vėl busiu viena,tuščia,greitai viskas vėl bus kaip buvę.
Aš jau prie kabineto,vis nedrįstų užeiti,tesiog bijau,nežinau kas bus toliau,gal geriau nėreikia? Staiga,prieina prie manęs pagyvenusi moteriške,paiima už rankos ir sako-Nedaryk to,nėreikia,paklausyk mano istorija. Ir pradėjo ji man pasakot...Paaiškėjo,kad ji jaunystei yra dariusi išvalima,tai buvo jos pirmas nėštumas ir dėja,paskutinis.Jos papasakota istorija lyg atidarė man akys,tik tada supratau ka aš norėjau padaryti.Dėkojau tai moteriškiai gal kokias 5 minutės,kad sustabdė manę.Taip aš aborto ir nepasidariusi grižau namo.Sukroviau lagamina ir grįžus vyrui pasakiau kad turim išsiskyrti,kad aš išeinu.Vyras iškart pagalvojo kad aš radau kita.Bet po trumpaus pokalbio pasakiau,kad nėščia aš.O žinodama kad jis vaiku nėnori,tai net nenustebau kaip jis parodė man pirštu ling duru.Kelias savaitės gyvenau tai pas viena draugė tai pas kita,vis nesiryždavau davažiuoti iki tėvu,nes jie tikriausiai neapsidžiaugtu.Na ir viskas su tėvais kažkaip savaime išsisprendė,sužinojo kad su vyru išsiskiriau,kad pastojau.Tikrai bendravimas su tėvais buvo ne ko geriausias,nors gyvenome po vienu stogu,bet bendravom labai mažai.Kaip vėliau sužinojau,vyras mano pradėjo žiauriai gerti,viska pamiršo ir tik dektinė buvo jo geriausia draugė.Aš dar kažkiek tykėjausi,kad mės susitaikysim,gyvenisim kartu....
Nėštumas buvo tikrai labai lengvas,pilvukas buvo gan mažas per visa neštuma,tikrai nepavargdavau ir nevaikščojau kaip 'kačka'
Darbas tai buvo mano pats geriausias antideprisantas.Per visas dienas buvau paniurusi į darbą.Vis po Vilniu lakščiau,dokumentus tvarkiau.Atrodo viskas kaip ir buvę,bet ne,dabar manę puošia mano pilvukas.Su vyru oficialiai dar nebuvom išsiskyrė,tad praradusi visus šansusu susitaikyti,pradėjau ruošti duokumentus išsiskyrimui.Tėvai sake kad dar neskubečiau skyrtis,gal persigalvos ir viskas bus kaip buvę.Bet nusprendžiau skyrtis.Kaip duokumentai buvo visi jau sutvarkyti ir iki mūsų išsiskyrimo dienos buvo like porą dienų.Tada tikrai buvau laiminga.Nes supratau kad tam žmogui gyvenime yra svarbus tik pinigai ir moterys.Linksma man buvo....bet neilgai...Nakti suskamba man telefonas ir vyro mama šaukia man į ragėli-Jis dėl tavės nusižudė,dėl tavės,tu kalta,buk prakeikta vedma tu. Man tada buvo šokas ir aš nežinojau kam skambinti,ka daryti kaip visai reguoti į ši skambuti.Jau tada norėjau važiuoti į nama ,kur mes ankščiau laimingai gyvenom,bet mama manę užlaikę ir paslepė raktelius nuo auto.Tada čiupau telefona ir paskambinau vyro broliui iš kurio sužinojau,kad aš tapau našlė,kad mano vyras pasikore.Pati savės nekenčiau tada,prakeikiau savo vaika.Po to pokalbio su vyro broliu,supratau kad aš mylėjau savo vyra,kad jis man buvo svarbus....Po skausmingo mėnesio,vyro brolis pradėjo pas mūs į svečius kas diena atvažinėti,padėdavo kai kuriuos darbo duokumentus tvarkyti.Aš net nepastebėjau,kad mes labai suartėjom,tapom labai artimais žmogučiais.O kaip supratau kad mes tikriausiai mylim vienas kita buvo jau gan vėlai,tada jau buvomę daugiau nei draugai....Mes pradėjome kartu laukti mano dukrytės atvykimo pas mus,kartais ėjom į vizita pas ginikologa kartu,žodžiu tapom kaip vyras ir žmona....Laukta diena[COLOR=blue]
Nors ir žinojau kad gimdyti man ne už kalnų,bet vis tiek nuvažiavau į Trakus darbo reikalais.Susitvarkusi dokumentus,užsukau į kavinė trupučiuka pavalgyti.Valgydama galvojau "Kaip tu atrodysi mano saulutė? Į ką busi panaši? Kokios spalvos bus tavo akytės?" Prisivalgusi nusprendžiau pasivaikščiot po Trakus.Koja už kojos ir štai priš mane gimdymo namai.Kažkur langas atidarytas ir girdžiu,kaip busima mamytė rėkia,net man pačiai pilvas suskauda,nusišypsojau ir lengvai nuėjau link mašinos.Išvažiavusi iš Trakų man labai smarkiai skauda pilvo apačia,tempia,maudžia.Lyk ir gamtinį reikalą noriu atlykti,bet po kažkiek sekundžiu suprntu kad aš čia stumt vaika noriu.Skambinu savo mylimajam ir sakau kad atvažiuotu pasiimtu manę,kad bijau pati važiuoti.Kaip jis atvažiavo man jau buvo ne iki juokų,tad pasakiau kad važiuojam į Trakus.Sugrižusi čia vėl šypsena ant mano veido...Pasižiuri ir sako kad 5cm atsidarimas,gimdyti dar anksti,bet paguldo,nes namo išlaisti negali.Smagumėlis koks čia,net mažiau skauda pilva,juokiėmės su draugu kad viskas adgal užsidare tikriausiai.Nebuvo ka ten veikti tai ant to didelio kamuoliuko pašokinėju,tai per langa pasižiuriu.Drauga isiunčiau namo,kad daiktus atveštu.Taip liudnai ir praėjo mano puse dienos....Bet vakaras koks linksmas buvo
22 valanda gydytoja atėjna pažiurėti,sako kad atsidarimas jau 7cm,bet kamštis dar nenubėgo.Tad nulaido man vandenukus ir kažkur 20-30min po vandenų nuleidimo man kyla nuoras stumti.Draugas pakvietė akušerė,ta pasižiuri ir sako kad jau gimdysiu.Ooooooooooooooooouuuuuuuu.... Pamokino manę kaip stumti na ir ka,bandau.Per sąrėmius nuo vyro brolio gavau pasiulyma tapti jo žmona.Iškart sutikau ir dabar vasara šuoksim savo vestuvės 
Istumti vaika man iš pirmo ir antro karto tikrai nepavyko.Ištumiau tik ant 5 karto.Bet blamba,koks čia kaifas tas stumimas,jauti kaip vaikas iš tavės išeina. .....
Dabar mūsų mažytė yra visa pana,laiminga ir apsupta meilės mergytė.Labai esu dėkinga visiems,kurie padėjo man kaip man buvo labai blogai ir kaip buvo rėikalinga pagalba
Štai ir pabaiga mano istorijos.Dėkui už dėmesi.
