Nėštumas buvo labai lauktas ir planuotas. Su didele baime laukiau kol praeis pirmos 12 savaičių, kai bus galima atsipūsti ir negalvoti apie gresiantį persileidimą, kadangi tikimybė iki 12 sav. yra labai didelė.
Viskas prasidėjo 12 sav. suėjus, kai jau buvau atsipalaidavus, kad pavojingiausią etapą praėjom, atsikėlusi rytepamačiau kraujingas išskyras, išvykau iškart į gimdymo namus su dideliu išgąsčiu kur pasakė, kad viskas gerai, taip pasitaiko ir tiesiog kreiptis toliau į savo daktarę tolimesnei priežiūrai. Po kelių dienų atvykau pas ginekologę Marina Nenarakova ir pasakiau, kad yra šiek tiek kraujingų išskyrų. Ji apžiūrėjo kėdėje, paklausė širdelės ir pasakė, kad čia man gali būti nuo kaklelio, išrašė žvakučių ir paleido namo. Nedarė jokio tepinėlio - nieko. Galbūt tai galėjo būti kokia infekcija.
Po kelių dienų, esant apie 13 sav. aš patekau i Antakalnio stacionarą, kadangi atsikėlusi ryte pasipylė didelis kraujo klanas bei didžiausias krešulys, su lyg delnu, iškrito. Pamaniau, kad viskas, persileidau. Jau tuo metu buvo viso ko pradžia. Nieko nelaukdama nuvykau į Antakalnio ligoninę, apžiūrėjo ir nudžiugau, kai pasakė, kad vaikui viskas gerai, gyvas, ir buvau paguldyta tolimesnei priežiūrai. Pabuvau keleta dienų, išrašant pasakė, kad turiu placentos pirmaeigą ir reikalinga ypatinga priežiūra bei paleido namo su išrašais pas avo daktarę tolimesnei priežiūrai. Po ligoninės tepliojimas nesiliovė, todėl atvykau pas savo gydytoją nerimaudama, kad man dar tebetepa, bet ji pasakė, kad taip turi būti, viskas čia normalu, kadangi tai pirmaeiga ir gali tęstis kol placenta nepakils. Vizito metu nežiūrėjo kaklelio, nepaėmė tepinelio, nei kraujo ar šlapimo tyrimo, taip ir tepliojausi. Jau pradėjau jausti judesiukus, labai džiaugiausi, raminau save, jog viskas bus gerai, čia taip turi būti, bet dar po savaitės (kai nėštumas buvo jau virš 15 sav.) vėl kreipiausi į savo ginekologę su nerimu, jog jaučiu pilvo skausmus, maudimą, spaudimą, patikrino pilvą rankomis, paklausė širdelę ir pasakė, kad taip turi būti! Na oki... turi būti, tai turi, pasitikiu gydytoja, juk ji specialistė. Ilgai netrukus, kai nėštumui jau buvo 15 sav+6d. atėau ir pasakiau, kad man nepatinka mano išskyros, kurios tai vandeningos, tai kraujingos, ji pasakė, kad taip gali būti, vėl paspaudinėjo pilvą, pilvas ir gimda pasak jos viskas gerai ir nusivedė galiausiai į echo. Košmaras prasidėjo.... ten pamatė, kad vaisiaus vandenų beveik nėra!!! Išrašė siuntimą į santariskes su diagnoze - vaisiaus vandenų sumažėjimas bei vaisiaus insktukų pataloginiam patikrinimui. Sakė užsiregistruosi ir nuvažiuosi, ten ištirs vaiko inkstus, bei po visko pasirodysi, bet aš tuo metu šoke buvau, nepagalvojau kaip gali tirti inkstukus, kai jau vandenų nėra, ir kai vienintelis sprendimas, iššaukti gimdymą. Suprasčiau, jei būtu sumažėjimas ar padidėjimas, o čia beveik jų nėra. Nieko nepaaiškino, nepakomentavo, nenuramino ir taip paleido. Aš iš kabineto vos išėjau, kojas pakirto, pasidarė silpna... . Skambinausi į klinikas, o mane ten galejo priimti tik po 4 dienų, kaip dabar suprantu, man pačiai jau grėsė pavojus, kadangi vaisius be vandenų ilgai neišgyvena, o per tą laiką jis jau galėjo irti, galbūt būčiau net sepsį gavus...
Nepatikėjusi situacija, dar tą pačą dieną nuėjau į privačia kliniką su viltim, kad galbūt gydytoja apsiriko, tačiau ir ten man patvirtino, jog vaisiaus vandenų praktiškai nėra bei paskubino kuo greičiau gultis į stacionarą, paaiškino, kokia situacija, ir kad negaliu nieko laukti.... Čia sulaukiau supratimo, žmogiškumo, labai dėkoju šios klinikos ginekologei Danutei Kanapeckienei.
Rezultatas yra vienas, turėjau išgimdyti 16 sav. savo vaikelį, iškentėti skausmus. Niekam to nelinkėčiau... Beliko sulaukti tyrimų atsakymų bei atsigauti tiek fiziškai tiek psichologiškai.
Klausimas, ar daktarė Nenarakova pamačius, kad nėra vaisiaus vandenų nesuprato, kad yra tik viena išeitis? O gal laukė, kol sumokėsiu? Ar ji nesuprato, kad vaisius be vandenų ilgai neišgyvena ir pacientei gresia pavojus gyvybei??? Ar paspaudus gimdą, esant jai be vaisiaus vandenų, nesuprato jog jos forma keičiasi ir ji negali būti jau tokia graži, kaip kad buvo sakius, kaip esant normaliam nėštumui? Atsikratė atsakomybės??? Man pačiai buvo iškilęs pavojus gyvybei, jau nekalbu apie emocinę būklę ir apie žmogiškąją pusę, kai gydytojas esant tokiai situacijai turėtų paaiškinti, nuraminti, o čia buvo tyla, galvos nuleistos. Jau prisimenant pačias apžiūras, kai ėjau su nerimu dėl savo būklės, ar gydytojai užteko tik pamatuoti spaudimą, paspaudyti pilvą? Matant ligoninės išrašus ir kokia situacija, ar neturėjo būti skirta geresnė priežiūra, daromi kraujo tyrimai, šlapimo tyrimai, echoskopija bei įtraukta į rizikos grupę?
Todėl jei matot, jog kažkas negerai, netylėkit, reikalaukit, kad atliktų išsamesnius tyrimus, juk širdis jaučia, kai kažkas negerai.
