Sveikos. Nutariau pasidalinti savo skausmu ir džiaugsmu su Jumis, gal kurią mano istorija įkvėps
Niekada nemaniau, kad ateis laikas ir aš galėsiu pasidalinti laiminga istorijos pabaiga. Na, beveik pabaiga. O apie viską dabar nuo pradžių.
Man tik 22 metai. Su nugaros skausmais kovojau daug metų, su labai intensyviais - nuo 19-os. Aš esu muzikantė, ir man nuo pastovios tos pačios sėdimos padėties skaudėdavo. Profesinė liga. Kai man buvo 20 metų pradėjau vaikščioti į Girskio stuburo ligų gydymo centrą dėl sutrumpėjusio raumens ties šonkauliais kairėje pusėje. Tempdavo iki nežmoniško skausmo, suriesdavo paeit nebegalėdavau silpna darydavosi. Girskio paslaugos labai brangios, pajutusi pagerėjimą nustojau ten lankytis

o gal nereikėjo nustoti...
Taigi sulaukus 21,5 metų, gražų pavasario rytą kėliausi iš lovos ir pajaučiau NEŽMONIŠKĄ skausmą juosmens srityje. Na juosmenį paskaudėdavo nesmarkiai kai pavargdavau bevaikštant, ilgai stovint ir pan, manydavau čia nieko baisaus. Tądien turėjau koncertą, o grojau kaip medis, nes pajudėt negalėjau. Tai tęsėsi keletą dienų. Pajutus šiokį tokį pagerėjimą nuėjau pasportuot (ilgai jau sportuoju), ir darydama pratimą juosmeniui vėl pajutau skausmą, tai supratau, kad bėda niekur nedingo. Pratimus juosmeniui išmečiau iki kol sulauksiu pagerėjimo. Na aš nesu iš tų žmonių kurie nusėdėtų vienoje vietoje. Esu aktyvų gyvenimo būdą gyvenanti mergina. Mėgstu sportą, gamtą, dviračius, auginu šunį, einam pasivaikščiot dažnai ir pan. Na kaip tik rudeniop pirkau naują dviratį, tada jis man tiko gerai, tiek dydžio prasme tiek jutausi su juo gerai. Na ir nuo tada kai mane susuko, aš daugiau 20km nebeišmindavau. O norėdavau minti daugiau nei 20km vienu prisėdimu. Tai sakiau pratinsiuos, minsiu po 20-25 kol priprasiu, gal tuomet išeis didint. Bet apie jokį kilometražo didinimą nebuvo nė kalbos. Vis blogiau ir blogiau darėsi, kol jau po 10km gulėdavau kominė lovoje. Na skaudančia širdim padėjau dviratį į kampą. Tiesa, aš jau nebekalbu apie grojimą, atėjus vasarai savo instrumento praktiškai nepaliečiau, nes nebeišsėdėjau. Tuo metu pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą. Šiauliuose, kur mano gimtas miestas, nes suorganizavom nemokamai. Bet nerekomenduoju ten darytis, kokybė tikrai prasta. Na Šiauliuose man pripaišė 8mm 5 slankstelio išvaržą. Verkiau, baisu sakiau. Parodžius nuotrauką platesnei komisijai Šiauliuose, jie iš vis nesuprato, kas ten vyksta, ir pasakė, kad ten jau ir slanksteliai nyksta, ir išsiuntė važiuoti į Kauną pas gydytoją Špakauską. Jis nieko papildomai netyrė, neklausinėjo, pažiūrėjo nuotrauką ir pasiūlė operaciją. Nesudėtingą, su adatėle, gal kuri jau ir girdėjus apie ją. Kainuoja ganėtinai daug, bet jau buvau besusigundanti. O ką daryti, jei nuo tempimo pratimų kuriuos pasiūlė daryti Šiauliuose buvo tik blogiau, o manęs laukia ketvirtas kursas muzikos akademijoje ir apskritai visas gyvenimas priešaky. Na ir jau buvau bepradedati mąstyti apie ją. Juk sakė į mokslus sugrįšiu sekančią dieną, o į sportą - po savaitės. Nebeskaudės, atjungs kažkokį nervą ir puiku. Tuo metu mane atbaidė vienas draugas nuo operacijos, kuriam stuburo išvaržą atstatė tas pats Girskis, pas kurį lankiausi ir aš. Sakė neblūdyti ir pirma apsilankyti ten, kol nepasidariau kokios nesąmonės

laukiau pas Girskį eilėje mėnesį. Naktim nemiegojau, apsiverst ant šono kančia, skausmas nežmoniškas, tirpdavo ir sėdmenys nuo skausmo, apie atostogas prie jūros net nekalbu, buvo švelniai tariant katastrofa. Na ir pagaliau atėjo rugsėjo mėnuo, sugrįžau į mokslus, sulaukiau ir eilės pas Girskį. Ištyrė nuodugniai mano raumenų ir kaulų sistemą, peržiūrėjo MRT nuotrauką. Mano nuostabai jis pasakė, kad išvaržos dar nemato. Ant ribos, bet dar nėra. 5 slankstelis kurio vos neišsioperavau atrodo dar visai gerai lyginant su 2, kuris atrodė katastrofiškai. Viso žodžiu pažeisti 3 slanksteliai (2,3,5), ir jie visi susistūmę tarpusavy, per maža vietos, kas sukelia skausmą. Priedo iki galo dar neatsistatęs sutrumpėjęs raumuo, ydinga laikysena, tiesus stuburas (turiu omeny, neturi būdingo išlinkimo ties krūtine, jis visas kaip baslys), linkęs į skoliozę, bet skoliozės dar nepripaišė. Paskyrė pratimų, kineziterapijas, tempimus ant stalo. Verkiau pasikūkčiodama, maniau tokių problemų nesusitvarkysiu niekad, skaudės amžinai. Skendėjau gilioj blogos nuotaikos lavinoj, periodiškai pabliaudavau, ir vis prisiversdavau padaryt pratimus. Tiesa, baseiną uždraudė ir griežtai. Na, nebent ant nugaros trumpam paplaukiot. Baseine plaukiant ant pilvo, net plaukiant taisyklingai, šiek tiek išsiriečia juosmuo ir slanksteliai yra dar labiau spaudžiami. Nekalbu apie tas, kurios plaukt teisingai nemoka ir dar laiko galvą virš vandens. Paaiškino, jog tai dar labiau traumuoja. Ir sportą normalų uždraudė. Buvau per smarkiai užsportavus nugarą, kojas. Leido tik keletą pratimų daryti. Tai ir salėje pradėjau jaustis nejaukiai

na lankiau periodiškai kineziterapiją. Pradžioj negalėjau nė ant pilvo, nė ant nugaros gulėt. Pakišdavo pagalvę spec, kad neskaudėtų taip baisiai. O vieną kart kai pabandžiau išsiurbt šunio guolį, tai susuko taip, kad gerą savaitę tiesiogine žodžio prasme nepasilenkiau nei į priekį, nei atgal. Nešiojau pipirinį pleistrą ant nugaros, kurį priklijavo kineziterapeutė. Na, praėjo 3 mėnesiai reabilitacijos. Nė pati nepastebėjau, kaip pradėjau jaustis puikiai! Man nebeskauda gulėti, galiu pakankamai ilgai vaikčioti, o išsėdžiu jau ne 15min be skausmo, bet apie 2 valandas

paskutinį kart sėdėjau visas 3, ir tik tada pajaučiau maudimą. Daktaras Girskis po 3mėn apžiūrėjęs pasakė, kad padariau neįtikinėtiną progresą. Liko pratempti užpakalinius šlaunies raumenis ir sustiprinti silpnesnę juosmens ir preso pusę. Yra nedidukas disbalansas likęs. Pasakiau, kad skausmas apmažėjęs 70 procentų. Pasirodysiu pas jį dar po 3mėn, o į kineziterapiją bereikia vaikščioti kas mėnesį. Dirbu namie, padarau jau tuos pratimus nuo kurių vasarą padarius nebeatsikeldavau, surakindavo. Patyriau baisių dalykų, išgyvenimų, ir pagaliau jaučiu pagerėjimą. DIDŽIULĮ

specialistų komanda ten nuostabi. Kai tik pasveiksiu visiškai, o kad pasveiksiu jau tikrai tikiu, nešiu visiems saldainių

beje, nepaminėjau, kad Špakausko operaciją Girskis išjuokė. Sakė ateina daug klientų su tom adatom ir vis tiek skauda. Sako jei jis tau prapjaus ir pastumdys slankstelius, tai tegul daro, bet jei ne tai geriau tegul nereikia

na ir gerai, geriau tuos pinigus kuriuos būčiau sumokėjus operacijai, skyriau reabilitacijai. Na ir dabar jau džiaugsmo ašaros bėga, o nebe liūdesio. Iki pavasario dar daug laiko, tikiuos išminsiu vėl su dviračiu, vėl grosiu normaliai ir sportuosiu kaip sportuodavau iki šiol. Planai dideli, o ir matau jau, kad ranka pasiekiami

sėkmės visoms likimo draugėms!