Išdrįsk svajoti, arba Atlantas po mano kojomis

Smagu sulaukti naujo intriguojančio reportažo.. su gražiom nuotraukom, nuotykiais, kaip gi be jų? Su malonumu skaitau ir laukiu toliau

Graži aplankyta vieta, o ji tampa dar gražesnė, nuo Jūsų puikaus pasakojimo (visi Jūsų pasakojimai matematiškai - lyriški , man patinka ).

labai laukiau Artūrai, Jūsų reportažo

Labai smagiai skaitosi Jusu fotoreportazas Dziaugiuosi, kad igyvendinote viena is savo svajoniu Laukiam pratesimo

linole, juki, dansak, vidiga, ENR - dėkui , kad domitės mano reportažu. Sužlugdėte mano viltis, kad jį skaitysiu tik aš . Bet tai nėra blogai, ar ne . O dabar tęskime kelionę toliau.

Kaip minėjau, antrąją dieną Tenerifėje skiriame rytinei pakrantei: Candelaria ir salos sostinei Santa Cruz de Tenerife. Taip nusprendėme, nes iš vakaro peržiūrėtos prognozės nežadėjo nieko gero : apsiniaukę, protarpiais lietus, tad Teidei ar Maskos tarpekliui oras ne koks. Tuo tarpu kitų dienų prognozė labai puiki: pastoviai saulėta .
Na, iš ryto išėjus į balkoną, prieš akis atsiveria toks vaizdas :



Šiandien galiu pasakyti, kad tikėti orų prognozėmis Tenerifėje nelabai galima. Tai įrodė ir kitos mūsų viešnagės saloje dienos. Bet dabar šokame į automobilį ir autostrada lekiame link Candelaria, mus labai sužavėjusio miestelio.
Čia visų pirma mus pasitinka audringas vandenynas, kuriuo vis negalime atsidžiaugti:







Bangos skalauja juodojo smėlio paplūdimį. Čia pirmą kartą pamatėme tokios spalvos smėlį:



Dukra neatsispiria pagundai įsiamžinti puikiame fone:



O sūnus stovi toje vietoje, iš kurios ką tik atslūgo didžiulė banga. Tikriausiai laukia, kol kita užlies ne tik betoninę aikštelę, bet ir jį patį ? Gerai, kad to nespėja sulaukti :



O aš įsiamžinu prie vieno iš paminklų salos čiabuvių – guančų - vadams. Jei neklystu, šis paminklas skirtas paskutiniam vadui, kurį užkariautojai ispanai plukdė į Ispaniją, kad jis ten pasirašytų salos atidavimo sutartį. Laive vadas nieko nevalgė (kaip dabar sakytume – paskelbė bado streiką) ir pasimirė, bet nenusižemino, atiduodamas protėvių žemę:



Simpatiška miestelio gatvelė:

Smagiai pasivaikštome miestelio gatvelėmis, palandžiojame po nedideles parduotuvytes, pabendraujam su pardavėjais.
Labai patiko šie spalvoti, kaip žaisliniai atrodantys namukai ant kalno:



Didžiausia miestelio įžymybė – Candelarijos bazilika su Juodosios Madonos statula. Labai norėjome ją pamatyti, bet pirmadieniais bazilika atidaroma tik 15 valandą, kitomis dienomis, berods nuo 9 valandos. Tad belieka baziliką apžiūrėti iš išorės:



Kelios valandos prabėga labai greitai. Paliekame šį mus sužavėjusį miestelį. Kitas mūsų tikslas – salos sostinė Santa Cruz de Tenerife. Galiu iš karto pasakyti, kad jis mums įspūdžio nepadarė – daug automobilių, daug žmonių . Pavaikščiojom po parduotuves, papietavom. Centrinė gatvė:



Ispanijos aikštėje stūkso didžiulis paminklas Ispanijai, kurį saugo du galingi sargybiniai. Kad galėtumėte įsivaizduoti, kokio jie ūgio, įdedu nuotrauką su manimi :



Gal daugiau laiko paskyrus šiam miestui, nuomonė apie jį pasikeistų, bet vis dėlto šioje saloje svarbiausia yra gamta, o ne miestai.
Pajudame tolyn į šiaurę – norime pasiekti įžymųjį Playa de las Teresitas paplūdimį, į kurį suvežtas smėlis iš Sacharos:



Tolumoje - Anagos kalnai:



Lyg ir turėjome minčių pasivažinėti po juos (Elvita ir JM taip gražiai juos aprašė), bet tą dieną mus į kalnus kažkodėl netraukė. Iš ankstesnių kelionių jau žinau: kokie geri atsiliepimai bebūtų apie lankytiną objektą, jei viduje tavęs netraukia, geriau negaišk laiko, nes priešingu atveju laukia nusivylimas. Iš kitos pusės – reikia ką nors palikti ir kitam apsilankymui (o gal kada nors... ?). Todėl pasėdime ant drėgno Afrikos smėliuko (diena tikrai nebuvo labai šilta). Žvelgiant į vandenyno tolius, kuriuos šiek tiek užstoja laivai – šalia uostas, sukirba mintis: taip toli nuo savo gimtinės dar nesame buvę. Tos minties išraiška ant smėlio:



Aišku, bangos po kelių akimirkų sunaikina mūsų užrašą, tad belieka grįžti atgal į Los Cristianos. Vėl važiuojame autostrada, nerizikuojame sukti į salos gilumą, nes arčiau Teidės daug kelių dėl sniego uždaryta.

Šeimyna nusprendžia pailsėti prie baseino, pakaitinti saulėje šonus. Kadangi toks užsiėmimas mane nelabai sužavi , išeinu pasivaikščioti po apylinkes. Netoliese – Guaza kalnas, kelių šimtų metrų aukščio, todėl sumąstau pakopinėti po jį. Mano amunicija labai tinkanti šiai procedūrai – va tokie „kalnų batai“ :



Be to, esu tinginys , todėl neinu apie kilometrą iki pėsčiųjų tako pradžios, kuriuo galima kalno šlaitu nesunkiai užlipti. Nusprendžiu, kad užlipsiu tiesiai, nevingiuodamas pėsčiųjų serpantinais. Taip taip, sumąstyti tokią nesąmonę buvo lengva, įvykdyti šiek tiek sunkiau: mano avalynę jau matėt, o šlaitas – va tokie nestabilūs akmenys :



Kalno šlaitas pakankamai status:



Be to, nusitverti gali tik už tokio augalo, bet kažkodėl nesinori:



Dar šviečia pakankamai kaitri saulė, tad prakaito tenka išlieti nemažai. Bet po truputį kylu aukštyn. Vaizdai vis gražėja, matosi vis toliau:



Viršūnė jau visai netoli:





Vaizdai vis įdomesni. Man ši uola panaši į kaukiantį šunį:



Papildyta:
Pažvelgiu į kitą šoną, o ten tarp debesų gražuolė Teidė :



Aukštai aukštai danguje virš vandenyno – parasparnis (gerai, kad jis ten buvo, bet apie tai vėliau):



O va iš ten aš ką tik atėjau:



Einu toliau, nes labai įdomu, kas ten už kalno. Kelias pakankamai patogus:



Na, o už kalno atsiveria panorama į bananų ar pomidorų plantacija. Tolumoje – įžymioji El Medano uola:



Grįžtant atgal, pasuku į šoną. Nueinu arčiau vandenyno. Bet jau laikas žemyn, juk laukia kiti vakaro planai. Ir ką jūs manot – pasiklystu . Kur tik prieinu, visur status kalno šlaitas . Juo riedėt, retkarčiais nusitveriant už kokio kaktuso, visai nesinori . Ir tada pamatau grupelę parasparnių mėgėjų (tie patys, vienas iš kurių buvo ankstesnėje nuotraukoje aukštai aukštai). Na, jie turėtų žinoti takelius, kuriais galima saugiai pasiekti papėdę:



Per kokį pusvalandį tai leidžiantis žemyn, tai vėl kopiant aukštyn vos įžiūrimais takeliais, ir stengiantis neatsilikti nuo mano vedlių, sėkmingai nusileidžiu link apartamentų.

Vakarą paskiriame susipažinimui su Las Americas. Dienos metu tai tiesiog kurortinis miestelis, o vakare, sužibus įvairiaspalviams žiburiams, visai įdomu po jį pasivaikščioti:



Šokantys fontanai:



Šalia Hard Rock cafe:



Baigiasi dar viena atostogų diena. Ryt laukia pasimatymas su salos simboliu Teide. Kaip ji mus pasitiks?

Labai įdomu skaityti jūsų reportažą, prisiminti savas atostogas, nors įspūdžiai dar visai neišblėsę. Noriu paklausti, ar būdami Terasitas paplūdimyje, užkilote į apžvalgos aikštelę, nes nieko neparašėte, tai pamanaiu kad ne?? Laukiu tęsinio

Į apžvalgos aikštelę nekilome. Ji turbūt jau Anagos kalnuose?
O dabar tęskime viešnagę nuostabiojoje Tenerifėje.

Rytas išaušta ne toks, koks buvo prognozėse: Teidė paskendusi debesyse, o virš mūsų miestelio kur ne kur debesėliai (geriau jau būtų buvę atvirkščiai ). Nusprendžiame rytą praleisti pliaže – gal oras pakryps į gerąją pusę? Bet Teidės ir po pietų praktiškai nesimato, tik kartais debesys trumpam prasisklaido... Vis dėlto nusprendžiame pasimatymo su Teide nebeatidėlioti.
Po truputį serpentinais kylam aukštyn. Debesys tai šiek tiek prasisklaido, tai tiek sutirštėja. Vietomis net lietus lyja . Pravažiuojam miestelį Vilaflor, kurio spalvoti namukai išsimėtę po kalnus:



Kylam vis aukščiau. Matomumas vis mažėja. Tikriausiai, be reikalo išsiruošėme – nieko gero nepamatysime... Bet kažkur kilometro aukštyje pasimato pirmi prašviesėjimai:



Netrukus nušvinta saulė – mes virš debesų. Stabtelime turistų ir vietinių gyventojų pamėgtoje piknikų aikštelėje:



Bet tarp medžių jau „vaikšto“ debesėliai, tad ilgai nelaukę, judame toliau aukštyn:



Augmenija praktiškai išnyksta, peizažas vis rūstėja:







Ir štai pagaliau ji – Teidė, kartu su savo broliu, gal sese Pico Viejo (ugnikalnis šalia), šiek tiek prisidengę debesėliu :



Važiuojame arčiau aukščiausio Ispanijos kalno:

Teidė vis labiau artėja:



Man labai smagiai atrodo debesėliai, išėję pasivaikščioti tarp kalnų:





Privažiuojame prie pat kalno papėdės:



Iki viršūnės, atrodo, tik ranka paduoti. Jei gerai pamenu, navigacija rodė, kad esam virš 2 km aukštyje, iki viršūnės dar šiek tiek daugiau nei pusantro kilometro:



Į viršų nusprendžiame nekilti: į pačią viršūnę leidimų neturime, o ir turbūt esant tiek sniego niekas neleidžia į ją kopti. Be to, ir po kalną viršuje kitais maršrutais tikriausiai negalima vaikščioti. Ir dar debesys po mūsų kojomis, tai kažko nepamatysime. Žinoma, gal tai ir nebuvo pats geriausias sprendimas, bet gal kada nors ateityje atsidursime ten, taip arti dangaus, gal ...

Planuose buvo kelionė toliau į šiaurę, apžiūrėti vietas, kur buvo filmuoti "Žvaigždžių karai". Deja, kelias užtvertas kelių priežiūros tarnybos automobilio ir draudžiamo ženklo . Bet turistai iš šiltų kraštų, o gal vietiniai labai džiaugiasi sniegu :



Ką gi, belieka sukti atgal į pietus. Kalnų didybė negali nežavėti:





Pro automobilio langą atsisveikiname su Teide – "iki pasimatymo", ne "viso gero" (o gal ...):



Ties posūkiu link Mėnulio peizažo rūkas dar labiau sutirštėja. Net minčių nekyla čia stoti. Bet vis dėlto nusprendžiame: pasimatymas su Teide pavyko – ji mums pasirodė visu savo grožiu, tarsi baltu nuometu pasipuošusi!

Kitos dienos planuose – vakarinė salos pakrantė su savo didžiosiomis uolomis – Los Gigantes. Gal rūkas ar lietus nesutrukdys pasimėgauti jų didybe ?

taip skaniai suskaičiau prie kavos, kaip torto gabalėlį būčiau suvalgius (tik gaila, kad labai mažai )

[quote=Arturas15,2014 04 10, 23:45]
Į apžvalgos aikštelę nekilome. Ji turbūt jau Anagos kalnuose?



Ji visai šalia paplūdymio, tereikėjo pasikelti, kelias aiškiai matomas nuo apačios, max 10 min reikalas , jei būsite ten kada nors antrą kartą, čia būtinai apsilankykite .

Apsnigta Teidė išties kaip nuotaka