Padangėj miega mano debesėlis

Lygiai prieš metus šią gimdymo istoriją aš būčiau papasakojusi visai kitaip. Taip taip, tai būtų kažkas panašaus į „teigiamas testas, pirmasis vizitas pas gydytoją, neišpasakyta laimė ir pan.“. Arba koks įtemptas ir neramus man buvo laukimosi periodas, kur kiekvienas vizitas pas gydytoja prasidėdavo tylia malda, kad pilvuko gyventoja būtų paaugusi bent kelis gramus, centimetrus ir baigdavosi tylia padėka už dar vieną „pratemptą“ savaitę. Sunku prisiminti išgyvenimus, kurie lydėjo atliekant genetinius tyrimus, ... , o ką jau kalbėti apie laikotarpį laukiant atsakymų. Ne, tai nebuvo svajonių laukimosi periodas, deja nebuvo.

Tačiau vis tik, galiausiai visi skauduliai nusėdo giliausioje širdies kertelėje. Jie niekada nebus pamiršti ar ištrinti iš mano, mūsų gyvenimo. Visa tai priėmiau kaip didelį gyvenimo išbandymą, patirtį ir neįkainuojamą jausmų bagažą.

Po paskutinio vizito pas gydytoją sutarėme, kad mane pasiguldys į skyrių balandžio 9 d. Puiku! Namuose, t.y. balandžio 8 d., dar spėsim atšvęsti ir vyro gimtadienį    Bet turbūt visi puikiai žinome pasakymą „žmogus planuoja, o Dievas iš jo planų juokiasi“. Taip nutiko ir man 
Po vidurnakčio, t.y. balandžio 8d., tik atsigulus į lovą pajutau, kaip kapsi vaisiaus vandenys. Su savo situacija, turiu nedelsiant vykti i KMUK. Ką gi, ruošiuosi. Vyras dar snaudžia, aš skubu nusiprausti, kur tau – dar stačiomis ir manikiūrą spėju pasidaryti  , baigiu puošti vyrui gamintą tortą, susiskambinu su aukle, kad atvyktų prižiūrėti mano mažąją, oi, atsiprašau, jau beveik dičkę. Ašaras tvardydama apsirengiu. Mane ramina, kad mano dičke bus pasirūpinta (ji juk niekad nėra su niekuo pasilikusi). Bet juk aš, mama, (ach, kokia aš savanaudė), aš, geriausiai ja pasirūpinu. Nebeinu atsisveikinti su dukryte, nenoriu pažadinti, mintimis siunčiu bučinuką ir pažadu parvešti sesytę.

                          Padangėj miega mano debesėlis,
                              toks mažas, tyras ir purus ...

Iš kur tokia nakties tyla? Ramybė? Dar visas miestas skendi sapnuose. Tyla tyla tyla ...
Išlipus iš automobilio įkvepiu gana žiemiškai pavasariško nakties oro. Veidą bučiuoja pavienės, nakties ramybę trikdančios, iš dangaus pabirusios snaigės. Tuoj, greit ... tikiuosi šiandien, tokiomis mintimis įžengiu į klinikas.

04.00 val. – priėmime stebim sąrėmius, o kadangi yra laisvų gimdyklų, tai perkelia į vieną iš jų    Daviklių pagalba stebim ir sekam sąrėmius, sulaukiam budinčios gydytojos, vyksta apžiūra, kuri ne ką daug žadinti – atsidarymas vos 2cm    Vėl vieni liekam palatoje, bandom juokauti, pasišnekėti apie nieką, nusnausti. Tačiau mūsų ramybę sudrumsčia keisti garsai, įėjusi sesutė sunerimsta ir tuoj pat išbėga. Sugryšta su gydytoja. Vėl apžiūra. Kažkas negerai, toniukai krenta. Subėga tą naktį budėję gydytojai, tuoj pat ruošiami medicininiai instrumentai, bando apčiuopti galvelę ir iš jos tiesiai paimti kraujuką. Aš tik stebiu gydytojus, suprantu, kad taip neturi būti. Mintimis vėl kreipiuosi į aukščiausiąjį su beprotišku prašymu, kad saugotų mano mažytę. Jiems nieko nepavyksta, tačiau tuoj pat toniukai išsilygina, visi atsikvėpę išeina. Mes vėl liekame laukti.
Veikla po truputėlį eina į priekį, juk leidžia skatinamuosius. Iškart pasiprašiau gydytojos epidiūros (nieko blogo prieš ją neturiu). Pažada atsiųsti anestaziologą iškart kai tik jis atsilaisvins operacinėje. Ką gi, draugauju su skausmais. Gydytoja vis užeina pasižiūrėti kaip aš laikausi, o aš vos per sukąstus dantis išvokščiu, kad noriu epidiūros. Ne ne, tikrai dar stumti nenoriu ... na, bent jau šią sekundę. Ilgai laukti nereikėjo, vyrui vos ne vos išlemenau, kad tegul greičiau bėga kviesti gydytoją, nes panašu, kad pas mane jau ne vien sąrėmiai „eina“. Ir dar spėju pagalvoti: „Siaubas, ko jis taip lėtai eina????“
Akyse net šviesiau pasidarė išvydus gydytoją, vėl apžiūra ir ... greit ruošiamės, gimdom. Gimdom? Gerai, gimdom. Aš pasiruošusi. „Viens du stumiam, dabar nestumk jei nenori plyšti“ (kur čia stumsi, kai tokiu griežtu tonu pasakė), o aš tikrai nenoriu – nestumiu. Tą akimirką prasiveria gimdyklos durys, o ten anestaziologas „Ar čia epidiūra reikalinga?“. Nieko nebesakau (aš gi stumiu), tik mintyse pagalvoju „Žmogau – pavėlavai“. Ir vėl „Viens du stumiam ... galvytė yra (nuvyniojama virkštelė), viens du stumiam ...“ 10.06 val. aš antrą kartą tapau MAMA. Glėbyje laikiau 2620g ir 48cm naujos laimės       
Ką gi, tai puiki dovana tėveliui jo gimimo dienos proga.

Metai. Kur jie taip skuba?
Ach, visi tie pirmieji kartai. Šypsena. Juokas. Pakelta galvytė. Pasivertimas. Atsisėdimas. Stovėjimas įsikibus ir bandymas žengti pirmuosius žingsnelius. Ašaros. Ligos. Nemigo naktys. Pirmasis gimtadienis. Į nieką to neišmainyčiau, nes tirpstu iš laimės kiekvieną kartą nuo pirštukų įsivėlusių į mano plaukus; pirščiukų bandančių išmatuoti mano nosies gilumą ar atliekančių kasdieninę burnos apžiūrą. Nemainyčiau visa to į nieką. Pasilieku sau bemieges naktis, viską sau pasilieku ... Ech, aš vėl egoistė?! Ne, aš tiesiog laiminga MAMA 

Ir pabaigai. Žinote ką? Noriu dar. Trečio