Antrasis vaikutis buvo planuotas. Net ir labai. Oi, kaip veikė planavimo sistema
Labai norėjau, kad vaikiukas gimtų vėlyvą pavasarį arba vasarą. Aš pati esu gimusi žiemą, labai nemėgstu šio metų laiko ir labai pavydžiu visiems, gimusiems šiltuoju metų laiku, kai galima gimtadienius švęsti gamtoje ir pan. Taigi planavom, skaičiavom mėnesius ir t.t. Pirmaisiais metais nieko nepriplanavom 
Tuomet padarėm pertrauką, ir nutarėm, kad jei nepavyks gimtadienio suplanuoki kitąmet vasarą, tebūnie tada kaip bus.. bus gerai ir rudenį, ir žiemą. Bet mums pasisekė Skaičiuodavau, laukdavau kada turi ateiti raudonosios dienos.. ir vieną kartą, kai tos nelaukiamos dienos nepasirodė jau apie savaitę, nutariau pasidaryti testą. Vyras jau buvo 100 proc. įsitikinęs, kad aš laukiuosi. Ir jis buvo teisus. Apsikabinom. Tiek ir tereikėjo, be žodžių supratom vienas kitą. 
Pirmasis nėštumo trimestras buvo panašus nevėmiau, smarkiai nepykino, bet nelabai galėdavau pakęsti kvapų, lengvą negerumą jausdavau.
Antrojo trimestro pabaigoje teko gultis į ligoninę
. Su stipria infekcija gimdoje, didžiuliais skausmais.. Ačiū dievui, viskas baigėsi gerai.Trečiasis trimestras... apie 33 nėštumo savaitę nuo dukrytės apsikrėčiau vėjaraupiais. Jaučiausi taip blogai.. dar niekada jokia liga neatrodė tokia sunki. Kelias dienas negalėjau valgyti, prisiversdavau tik gerti. Temperatūra sekino. Tik gulėjau lovoje ir vargais negalais atsikeldavau nueiti iki tualeto. Spuogai buvo didžiuliai, skaudūs, jaučiau juos kaip kokius prikibusius piktus svetimkūnius, kuriuos norisi drėksti su visa oda.. Šiaip taip išgyvenau. Labai bijojau, kad nepakenkčiau mažyliui (jau žinojome, kad laukiam berniuko). Klausiau gydytojos, man paaiškino taip: vėjaraupiai pirmame trimestre dažniausiai sukelia persileidimą, antrame apsigimimus, trečiame nieko blogo nebeturėtų nutikti. Vis tiek labai nerimavau..
Laukiau vaikiukio gimimo su lengvu nerimu. Stengiausi apie bloga negalvoti, neleisti blogoms mintims ir emocijoms įsivešėti.Ir štai ta diena. Rytas. Susitvarkiau namus. Iškepiau lazaniją ir pagaminau didelių dubenį krabų lazdelių salotų
. Pusiau gulom susirangiau ant sofos pailsėti, TV pažiūrėti. Ir štai jaučiu, kažkas šilta tarp kojų . Kelioms sekundėms net sustingau, nebežinodama kas čia ir ką daryti . Paskambinau vyrui į darbą. Nuėjau į dušą. Pradėjau jausti nedidelius skausmelius. Visai malonius net. Vyro mama atėjo pabūti su dukryte, o mes išvažiavom į ligoninę. O ten įprasta procedūra pamatavo, pasvėrė, aprengė, popieriukus užpildė ir t.t. Ir nuvedė į gimdyklą Nr. 6. Greta tos, kurioje gimė pirmoji dukrytė. Gimdykla nedidelė, bet labai jauki. Apie 15.00 val. įsikūrėme ir pradėjome laukti. Visą laiką, išskyrus pora sykių, kai reikėjo atsigulti pamatuoti vaikiuko tonus, prasėdėjau ant kamuolio žiūrėdama pro langą. Lijo. Po kelių valandų sąrėmiai sustiprėjo. Vyras maloniai pasiūlė savo ranką 
. Aš ją tik suspausdavau iki mėlynumo, prakvėpuodavau ir toliau sau kalbėjom, ramiai ir lėtai leidom laiką. Tai buvo kažkokios ramybės valandos; viskas sklandu, abu žinom ko laukiam, neprailgo nei viena minutė. Vyras po visko net stebėjosi, kad visai nepavargo . Kai jau pajaučiau, kad noriu stumti, buvo maždaug 19.00 val. Atėjo akušerė, paguldė ant lovos, paruošė ir prasidėjo gimdymas. Stūmiau tik tris kartus. 19.15 val. gimė JIS. 3820 gr. ir 55 cm ūgio mažylis. Visas pamėlęs, baisiai rėkiantis, piktas . Už tai gavo 10 balų pagal APGAR . Neužmigo pavalgęs mamos pienuko, kaip jo didžioji sesė. Žiūrėjo į mamą, truputi paverkė, po to nusiramino... Ir vėl buvau laiminga. Sūnus gimė gegužės 13 dieną (penktadienį) 19.13 val., t.y. po 4 valandų ir 13 min. po to, kai įsikūrėme su vyru gimdykloje. Gimdymas buvo lengvas ir greitas. Gydytoja ir akušerės gyrė ir liepė mokyti kitas mamas, kaip reikia gimdyti
. Vyras visą laiką buvo šalia. Dabar jau turiu puikų vyrą, nuostabiausią dukrytę Dominyką ir nuostabiausią sūnelį Dovydą. Ir vėlgi jei reikėtų, nė nesudvejojusi viską pakartočiau iš naujo. Tūkstančius kartų Štai taip ir gimsta pasaulyje maži angeliukai...
