Ačiū, kad turiu tave :) - Gimdymo istorijos

Su didžiausiu nekantrumu laukiau savo dukrelės Faustužės atėjimo į šį pasaulį. Mintyse jau mačiau jos didžiules mėlynas akis, duobutes skruostuose ir pačią gražiausią šypseną. Dažnai kalbėdavausi su ja, ką mes abi veiksim, kur važiuosim, ką naujo sužinosim. Mėgdavau garsiai skaityti įvairias pasakas, liūliuodavau lopšines, pasakodavau įvairias gražias istorijas. Taip pamilau savo vaikelį jo dar nemačiusi.
Savo mažąją princesę ant rankų pagaliau galėjau paimti gegužės antrą dieną penkioliktą valandą trisdešimt minučių. Laikydama rankose savo mažąjį stebuklą negalėjau atsidžiaugti, kad dabar galiu ją bučiuoti, sūpuoti, liesti.... Buvau pati laimingiausia mama visoje žemėje, Faustutė buvo gražiausias kūdikis, kokį kada teko regėti. Ji buvo tokia mažytė. Tada mano didžiausias ir brangiausias turtas svėrė 3 kilogramus ir tris šimtus keturiasdešimt gramų.
Kai gimė mano karalaitė, tą naktį niekaip negalėjau sudėti bluosto. Žiūrėjau į savo mažąjį stebuklą, nagrinėjau pirštukus, nosytę, plaukučius. Širdį užliejo palaima, niūniavau lopšines, net keista buvo, kad tiek daug jų mokėjau. Laukiau aušros, lyg norėdama pasauliui išdidžiai pristatyti ir parodyti savo brangiausią mergaitę – savo didžiausią gyvenimo pergalę.
Jau iš ryto lankyti mūsų skubėjo tėtis, gydytoja, pusseserė Loreta. Visi kaip susitarę tvirtino, kad Fausta – pats gražiausias kūdikis. Abi buvom sveikos, todėl greitai žadėjo išleisti namo.
Naivi pasididžiavimo šypsena išsprūsta, kai prisimenu, kaip ruošiamės namo, o kelios medicinos seselės atbėgo pasižiūrėti į Faustą, nes buvo girdėjusios, kad čia nepaprasto grožio kūdikis.
Gerai atsimenu, kaip parsivežėm mažylę namo, kaip abu su tėčiu ilgai rymojom prie lovelės ir žiūrėjom, kaip ji miega. Laikas bėgo. Pirmoji šypsena, pirmas dantukas, pirmieji žingsniai, pirmieji savarankiški vaikučio pasiekimai, išdaigos, darželis, Yamaxos mokyklėlė – viskas gyva mano atmintyje. Gal kitam visi šie dalykai pasirodys tokie banalūs, bet mamai tai pati gražiausia muzika, nepakartojamas įvykis. Juk mama, augindama vaikelį, į jį sudeda visas savo pasakas, lopšines, meilę, svajones, širdies šilumą, dvasines vertybes, taip siekdama išauginti dorą ir sąžiningą žmogų.
Ir dabar žiūriu į ją, plasnojančią, nuolat skubančią, naujų žaidimų prisigalvojančią, ir negaliu atsistebėti, kad JI - mano vaikas. Ji – visas mano pasaulis, gyvenimo prasmė, žiburėlis, be kurio nebenoriu gyventi.
Svajoju, kad pildytųsi jos užmojai, niekada nepritrūktų ryžto tikslui pasiekti. Nenoriu, kad mano norai būtų primesti Jai, nes tai nebesu aš, tai jau kita asmenybė su savo norais ir siekiais. Bet visgi svajot galiu, noriu matyti ją gydytojos chalatu, besišypsančią ir priimančią pacientus. Noriu, kad po darbo ji bėgtų į šokių repeticijas, ten atsipalaiduotų, susilietų su muzika... Bet tai jos gyvenimas. Nežinau, ką ji pasirinks, kokia užaugs. Žinoma, mamai norisi, kad dukra įgyvendintų visas jos nepasiektas viltis. Bet aš tikiu, kad Ji pasirinks tai, kas jai geriausia ir priimtinausia.
Mano meilei, turtui ir svajonei tuoj sukaks 8-eri metukai. O viskas, atrodo, įvyko tik vakar. Kiekvieną rytą, eidama jos žadinti, kiekvieną vakarą, glausdama lūpas prie Josios kaktytės, šnabždu: ,,AČIŪ, KAD TURIU TAVE“.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis