Liepos 30d. Širdyje virpuliukas, juk mūsų vestuvės greičiau nei už 3 savaičių! Dar 10 dienų ir skrisime į Lietuvą. Ta proga keliauju antrą kartą i soleriumą, nes saulė Airijoj tikrai nelepina. Velnias...soleriumas neveikia... Ka gi, būsiu tokios spalvos kaip ir mano vestuvinė suknelė - pieno baltumo. Labai nemėgstu namo grįžti tuščiomis, tad šįkart mano pirkiniu tampa nėštumo testas. Grįžus greit viską atlieku, ne pirmas kartas
II juostelės. II juostelės??? II juostelės!!! Prisėdu ant lovos. O kas dabar? Skambinu draugei, klausiu ką daryti? Ji mane sveikina, bet sveikinimų aš nepriimu - juk testas meluoja!Greit 13 valanda ir MB gryš piapietauti. Išeinu į lauką ir einu keliuku, kuriuo jis grįžta namo. Sustoja, klausia kur einu, paprašau mane nuvežti į vaistinę, nes plyšta galva, o vaistai baigėsi. Greit nuskubu ir nusiperku brangiausią nėštumo testą, rodantį ir nėštumo savaites. Namie... testas skaičiuoja sekundes ir išvystu užrašą - PREGNANT. Toliau mirksi ir atsiranda užrašas 2-3 weeks... Širdy sumaištis. Kaip pranešti vyrui? Gal palaukti gražios progos ir tuomet? Neee... aš nemoku laukti. Greit surandu kaspiną ir juo perrišus testą įteikiu pietaujančiam vyrui. Jis nesupranta nei koks čia daiktas, nei kas tas pregnant
Tik vėliau atsargiai paklausia - tu nėščia? Vyro akyse ta pati sumaištis kaip ir manosiose. Prireikė keleto dienų kol priėmėme tą faktą. Nuostabu! Turime mažą paslaptį. Lietuvoje apsilankau pas ginekologę, kur gaunu pirmąją Tavo nuotraukėlę. Kaip gražiai spurda tas mažutis taškelis ekrane... Tau jau 6 savaitės ir 6 dienos! Testas šiek tiek suklydo
Iškeliaujame medaus mėnesiui. Jau lėktuve pasidaro bloga, nuskridus vakare atsiduriu vietinėje klinikoje su lašelinėmis. Atostogos praeina viešbučio kambario lovoje ir tualete. Tas klaikus periodas tęsėsi dar 2 mėnesius, vėliau prasidėjo įprasti nėštumo vargai ir džiaugsmai.
20 nėštumo savaitę kartu su tėveliu pirmą kartą (ir paskutinį) pamatamo Tave mažyli ekrane. Tėtis nesupranta nei kur Tavo kojytė, nei kur galvytė. Tačiau mamytė puikiai matė, jog po širdimi nešioja mažylį, kurį pusė nėštumo vadino mergaitišku vardu
Su tėveliu kikenam kaip vaikai, juk turėsim sūnelį! Nors jis dar labai mažutis, tik 375 g...Kovo 29 d. Įprasta diena, alis žvėriškas. Mintys vis sukasi apie susitikimą su Tavimi, juk iki termino liko tik kelios dienos... Bet atrodo, jog Tu net neketini pasirodyti, juk taip jauku ir saugu Tavo namelyje. Tačiau po vakarienės pradedu jausti kažkokius maudenimus pilvo apačioje ir nugaroje. Įsijungiu sąrėmių skaičiuoklę - 9,11,8,7,9... Sėdėti darosi nepatogu, tad pasiimu skudurėlį ir valau dulkes, vaikštau ratu aplink stalą. Ateina vidurnaktis, o skausmeliai, nors ir maži nesibaigia. Tai eiti miegoti ar neiti? Eiti... Lovoje pabaigiu skaityti knygą apie vaikų priežiūrą, paskaitinėju internete ir vis maigau telefone esančią sąrėmių skaičiuoklę. Tie patys chaotiški skaičiai. Miegoti ateina ir vyras, bet taip ir neužmiegame, vis šnekučiuojamės, galvojam ar čia kažkas jau rimto vyksta, važiuoti ar nevažiuoti... Aš sakau gal dar ne, lengviau namie nei ligoninėj, o galbūt čia tik paruošiamieji. 4 valandą vyras sako griežtą važiuojam,išsiaiškinsim situaciją. Prisiduodu SM pas balandinukes, palendu po dušu ir iš lėto apsirengiu. Paprašau vyro išvirti arbatos ir ramiai su manim atsigerti. Iš namų išlydi pirmas stiprus sąrėmis...
Tamsu. Ankstyvas rytas, kelias tuščias - būtent taip kaip ir norėjau. Sąrėmiai vis stiprėja ir aplanko kas 5 minutes. Juos iškęsti sėdint labai sunku. Pagaliau mokausi praktiškai juos prakvėpuoti. 5 valandą pasiekiame ligoninę ir iškart keliaujame į gimdyklą. Kaklelio patikrinimas - 2cm- šiek tiek nuvilia, bet nenustebina. Man pasiūlomas kamuolys ir pasivaikščiojimas. Tačiau man iškęsti sąrėmį ant kamuolio ar atsisėdus pasirodo neįmanoma. Bandom pasivaikščioti, tačiau jau po minutės grįžtu į lovą - taip kur kas lengviau. Studentė prileidžia karštą vonią ir aš keliauju į ją. Vanduo toks karštas, jog reikia laiko apsiprasti, tačiau skausmo vanduo nesumažina, gal kiek blaško dėmesį. Matau beprotiškai susirūpinusį vyro veidą kiekvieno sąrėmio metu. Darosi silpna, noriu išlipti. Vyras apšluosto mane ir padeda apsirengti, pralinguoja kartu keletą sąrėmių. Vėl lova, vėl patikrinimas - tie patys 2 cm
Šįkart jau norisi verkti, kiek jau valandų praėjo? O niekas nesikeičia...Man pasiūlo išbandyti dujas, o aš naudojuosi kiekviena proga skausmui numalšinti
Tačiau ir jos nepadeda, tik apsvaigina galvą, o skausmas vis stiprėja. Galiausiai į veną suleidžia nuskausminamųjų. Sako, jog jie padės pailsėti bent tarp sąrėmių. Dieve brangus, negaliu pakelti net galvos, viskas sukasi aplink, pykina, vemiu ir lyg užsnaudžiu... Po 1,5 valandos vaistų poveikis išgaruoja ir lieka tik skausmas. Vėl bandau kamuolį, dujas, vonią. Prašau epidiūro, bet sako, jog turi atsidaryti bent 4 cm. Pagaliau 14 valandą (po 18 valandų trukusių sąrėmių) pasiekiu šia ribą ir kuo greičiau prašau epidiūro. Man nuolat kartoja, jog anestiziologas jau ateina, kad jam paskambino dar karta ir jis jau tikrai ateina. Taip praeina valanda, o aš jau kriokiu ant viso skyriaus... Prakaitas žliaugia upėm, sąrėmiai kas minutę, o jis "vis dar eina"! Tik po 20 minučių jis iš tikrųjų ateina ir bando nevykusiai juokauti, kad galėčiau dar palaukti pusvalandį. Vos susilaikau nuo komentarų. Liepia nejudėti, kol įves kateterį į stuburą. Tai padaryti atrodo neiįmanoma, kai sąrėmiai leidžia pailsėti vs keletą sekundžių. Atiduodu paskutines jėgas iškęsti sąrėmį nejudant. Po truputį nutirpsta viskas nuo pusės pilvo. Akušerė purškia kažką šalto, tikrindama ar ką nors jaučiu. Pagaliau apima palaima. Nuleidžia vandenis, pasidžiaugia, jos skaidrūs. Vyrui ant grindų šalia patiesia čiužinį pailsėti. Vargšas iškart užmiega. Atrodo užmiegu ir aš... Praeina 2 valandos ir įžengia besišypsančios akušerė ir studentė. Sako ruoškis! Negaliu patikėti, jog jau! Mažylio drabužėlius ir antklodes sukabina ant karšto radiatoriaus ir ruošiasi darbui.Prasideda stūmimas. Aš nič nieko nejaučiu, nei sąrėmio, nei dar ko nors. Tad stumiu tik tada kai pasako akušerė. Jos stiprus šauksmas PUSH man dar ilgai išliks atminty... Krenta mažylio toniukai. Subėga gydytojos, pasiruošia vakuumą. O aš vis stumiu, nors nejaučiu nei kur, nei ką. toniukai susireguliuoja, gydytojų veidai atslėgsta nuo įtampos ir nutaria, jog pagimdysiu pati. Sulaukiu didelio palaikymo iš personalo ir stumiu toliau. Pasirodo galvytė ir pasiūlo ją paliesti. Nelabai malonus jausmas. Klausiu ar yra palaukučių, sako, jog daug
Dar keletas PUSH ir STOP ir mažiukas, išskėstais pirštukais, keliauja tiesiai man ant krūtinės. Jis toks kvepiantis ir šiltas, negaliu nustot bučiavus galvytę... Taip norėčiau pamatyti veiduką, bet nepavyksta. Klausinėju vyro kaip atrodo, ar atsimerkęs.... Vyras labai laimingas... Jam pasiūlo nukirpti virkštelę, jis atsisako, tačiau vistiek gauna žirkles į rankas atskiria mane nuo mažylio... Toliau priiminėjama placenta. vėliau įrašuose skaičiau, jog ji užgimė po 8 minučių. Leliukas paimamas apžiūrai. Vos tik pakelia jį nuo mano krūtinės pasigirsta kurtinanatis verksmas... 3,98 kg ir 57 cm! Tai bent, nežinau kaip jis sutilpo mane nedideliame pilvelyje. Įvertinamas 9/10 pagal Apgar. Mažylis vėl jaukiai įsitaiso ant krūtinės, o mane pradeda siuvinėti. Klausiu kiek siūlių, tačiau atsako, jog jie siūlių neskaičiuoja, bet plyšau trejose vietose. Po valandos mus su lova nuveža į palatą. Taip kovo 30 dieną 19.34, Airijos mamyčių dieną, aš tapau pačia tikriausia mamyte. O šiandien, Tu sūneli, esi man ant rankų. Glostau kiekvieną Tavo kaulelį itr spėlioju, kuris iš jų taip skaudžiai remdavosi į šonkaulius, o kuris iš jų man vis pabaksnodavo atgal. Negaliu liautis uosčiusi ir bučiavusi Tave... Tu esi absoliutas stebuklas. Jau 11 dienį mano ir tėvelio širdys priklauso tik Tau. Beprotiškai Tave mylim mažyli...
