Priešistorė būtų labai ilga Tavo tėtuko ir mamytės pažintis, pirma meilė, pirmas apsikabinimas, pirmas bučinys, daug daug pirmų kartų... Piršlybos, vestuvės, pirmasis mūsų vaikas Tavo broliukas Povilas. Ir galiausiai 2013m. liepos mėnuo, kada iš mudviejų su tėčiu lūpų išskrido štai toks sparnuotas sakinys: Jaučiuosi taip, lyg kažkur ant debesies sėdėtų mažas angelėlis ir dabar pat norėtų ateiti pas mus. Aš nebegaliu jo ignoruoti...Leiskime jam ateiti.. Ir Tu atėjai. Iš pirmo mėginimo. Karštomis rugpjūčio dienomis aš jau jaučiau Tave, mažą aguonos grūdelį , savo įsčiose. Man nereikėjo nei testų, nei gydytojų patvirtinimų. Žinojau,kad augi ir iš to mažo grūdelio užaugsi į nuostabaus grožio sutvėrimą - vaikelį. Nėštumas lėkte pralėkė. Sukausi buityje kartu su Tavo broliuku, stokojau poilsio ir miego, tačiau jaučiausi puikiai.Taip, energijos trūko. Bet nei rimtesni skausmai, nei didesni negalavimai manęs nekamavo.Pirmas savaites šiek tiek pykino, pirmus mėnesius labai norėjau miego, užeidavo silpnumo akimirkos, tačiau su augančiu pilveliu stiprėjau ir aš. Neslėpsiu, bijojau gimdymo...Na ir kas,kad antras kartas. Pirmasis kartas baugina savo nežinomybe, o antrasis pirmojo gimdymo patirtimi. Tačiau iki paskutinės dienos vijau šalin mintis ir tikėjau,kad bus, kaip turi būti. Aš ištversiu. O jei ne, man padės medikai.
Lygiai prieš savaitę, 2014m. Balandžio 10d. Aš dar nė nenutuokiau, kad po dienos sūpuosiu tave ant rankų.Ryte atsikėliau neišsimiegojusi, mat naktį pusę valandos skaudėjo pilvą.Bet nesureikšminau to, nes juk sąrėmiai turėtų kartotis tam tikru intervalu, o ne ištisą pusvalandį. Mūsų ketvirtadienis buvo kaip niekad aktyvus. Aš, Tavo tėtis ir brolis papusryčiavom, sėdom į automobilį ir visą dieną pravažinėjom mieste, tvarkėmės visokiausius reikalus, dokumentus. Dar nusipirkau vandens buteliuką ir Tavo tėčiui tariau: Bus kaip specialiai įsidėsiu vandens į tašę ir gimdyt pradėsiu. Mano žodžiai buvo pranašingi. Grįžom namo, užmigdėm Poviliuką, tėtukas išvažiavo į mokymus, o aš likau namie. Jaučiausi kažkaip neramiai.Pilvo apačią badė it mažutėm adatėlėm, pilvas buvo kietas.Sunerimau, pasiskambinau savo ginekologei.Ji pasakė,kad kaip tik budi ligoninėje ir galiu atvažiuoti pasitikrinti,jei man neramu. Man tikrai buvo neramu, nors jokie skausmai ar gimdos susitraukinėjimai manęs nevargino. Kai grįžo tavo tėtis,pavalgėm vakarienę(pienas su braškėmis, niekad nepamiršiu šios ypatingos vakarienės), sėdom į mašiną ir išvažiavom.Jau prie gimdymo namų Tavo tėčiui tariau: Ot bus gražu, jei pasakys, kad jau kokie 4 cm. Ir kaip Tu galvoji? Netinka čia joks kitas žodis, tik akurat. =] Ginekologė nenorėjo išleisti namo,bet aš išsiprašiau, norėjau susiruošti.Juolab man nieko neskaudėjo,nieko nejaučiau. 21val mes jau buvom namie. Persitikrinau lagaminus, kaip dabar pamenu,kad nusprendžiau nuardyti etiketę nuo kepurėlės, viską sutikrinau,pasipildžiau, ko trūksta. Palindau po dušu, susiruošiau rūbus. Ir pradėjau jausti,kad kietėja pilvelis. Per visą kūną nueinančios šilumos bangos... Bet jokio skausmo. Vienu metu lyg jaučiau maudimą. Tad vėl nuėjau į dušą.Praėjo ir jis. 6 valandas iš eilės sąrėmiai buvo reguliarūs, kas 5-7min. Vis tokie patys, be skausmo. Nei stiprėjo,nei dažnėjo.Tad niekur neskubėjau.Bet visgi Tavo senelius perspėjom,kad gali reikėti bet kada ateiti prižiūrėti Povilą. Numigau valandėlę ir 4 ryto pabudau jausdamasi puikiai. Jokių kietėjimų...O tas mane išgasdino. Pagalvojau, gal kas ne taip. Pasakiau tėtukui, kad pakuojamės ir važiuojam. Jei išvarys namo,tai juk visad galim grįžti.
5.03. atvykom į II-ąją ligoninę. Priėmusi budinti akušerė ėmė manęs visko klausinėti, pildyti dukumentus. Galiausiai ji nesuprato, ko aš atvažiavau, jei man nieko neskauda ir niekas nekietėja. Pasakiau,kad neramina tai, jog buvo kažkokia reguliari veikla ir ji dingo. Budinti akušerė nueina pažadinti budinčios ginekologės. Sako:Atvažiavo mergaitė, bet tikriausiai nieko ten pas ją nėra. Pažiūrėsim sako ginekologė. Pasitinka ji mane su užmiegotom akim ir pačia šilčiausia šypsena, kokią man tik teko kada regėti. Tą akimirką supratau,kad viskas bus gerai. Koks mažuliukas pilvukas, žioge tu, kokį vabaliuką ten užauginai. Bus ne daugiau nei 2700g. Bus vaikas šiandien, bus vaikas. Ruoškis. . Tą akimirką sustingstu ir teištariu: Bijau. O ko? Viskas bus gerai, pamatysi. Valandėlė kita ir turėsi savo kūdikėlį ant rankų. Šiandien šventė, o jaudulys normalus tokios šventės palydovas. kalbėjo man ginekologė. Iš tiesų jei ne ji, aš tikriausiai būčiau labiau bijojusi. Visą naktį ir rytą išlikau rami kaip vakarėjančio ežero paviršius, paskutinės bangelės po ginekologės žodžių nuriedėjo į krantą ir tapo tylu,ramu ir šilta. Tylu, ramu ir šilta mano kūne ir sieloje. Kol budinčioji baigė pildyti dokumentus, dar spėjau užklausti, kad jeigu kas, ar epidiūrą gaučiau.Gaut tai gautum, bet gal kitą kartą.Nes dabar pas tave atsidarymas labai didelis, 8-9cm. Tad kokie čia epidiūrai gali būti,juolab,kad tu sėdi čia visa graži, ružava. atrėžė man ji. KS pamatavo, kaip visad žemas.Net pulsas nepagreitėjo. Tik temperatūra buvo 37. Tik tiek. Perrengė mane ligoninės naktiniais (man jie labiau priminė paklodę su skylėmis rankom ir kaklui) ir davė chalatą, tokį kadaise buvusį salotinį su ryškiai rausvomis širdelėmis.Tas chalatas gelbėjo visą garderobą. Išsireikalavau iki gimdyklos keliauti su apatiniais. Nuosavais. Liftu pakilome iki antro aukšto, nuėjome į gimdyklą. Pamatavo vaisiaus tonus, aparatas fiksavo sąrėmius, skaičiukais 30-40, bet aš jutau tik lengvus apsitraukimus. Atėjo ginekologė, jau žvalesnė, su tokia pat šilta šypsena. Pasakė,kad jau yra 9cm ir kad nuleis vandenis, nes jie jau atliko savo darbą, dabar reikia leisti atsiverti paskutiniam cm, kuris bus skausmingiausias. Paglostė galvą, pasakė,kad nesijaudinčiau. Šiltas vandenėlis bėgo tarp kojų, o aš laukiau,kol prasidės rimti sąrėmiai.Už lango jau brėško rytas. Nedrąsiai, pamažu. Vaikščiojau po gimdyklą, suruošiau Tau rūbelius mano rankomis megztos baltos kojinaitės ir kombinzoniukas su mielomis varlytėmis... Akušerė padėjo juos ant šildomo kūdikio stalo, kad sušiltų. Su Tavo tėtuku kalbėjom,kad mus apėmusi tokia ramybė, toks susikaupimas, kaip niekad...Panašiai jautėmės bažnyčioje, priimdami Santuokos Sakramentą... Visa esybe, visa savastimi ėmiau jausti gimties stebuklą. Aplankė vienas skaudus sąrėmis, po minutės kitas...Trečias...Jų buvo gal 8. Visus juos išsiūbavau klubais, iškvėpavau plaučiais, glosčiau pilvą ir jutau šiurpuliuką, ir jaudulio, ir džiaugsmo. Ir tada pajutau,kad jau. Buvo. 6:50. Pasakiau,kad tėtukas pakviestų akušerę ir ginekologę.Atbėgo visos per kelias sekundes.Nė nepajutau,kaip buvau užlaipinta ant gimdymo stalo ir kaip ginekologė konstatavo 10cm. Trumpas instruktažas, kaip kvėpuoti, kur laikytis ir pagaliau leidimas stumti.Pirmas kartelis nekoks. Stūmiau ne ten ir ne taip. Tavo tėtukas man glostė galvą, o ginekologė laikė už rankos. Rankų gestais man rodė,kaip kvėpuot, kur stumt. Viskas vyko be žodžių.Antras kartas puikus. Gaunu pagyrimą. Trečias kartelis vėl nekoks, pritrūkstu oro...Ir...Ketvirtas, su keliais atsikvėpimais. Pajuntu, kad jau užgimsti. Tyla...O tada plonytis kniaukimas. Ginekologė uždeda mano ranką man ant pilvo ir taria:Pažiūrėk, nebėra pilvuko.Tavo pilvinukė jau čia, su mumis. ji padeda man pasikelti ir pamatyti Tave. Tave, mažutį ir šiltą padarėlį, man uždeda ant krūtinės. Įsitveri man į pirštą ir nusišypsai. Šypsomės ir mudu su tėtuku. Iš akių byra džiaugsmo lašai.
Balandžio 11d., 7:03 (vėliau tėtukas man sakė, kad visgi buvo 7:02), 2700g. svorio, 52cm. ūgio gimei Tu, Mildute. Gimei su šypsena ir pasiženklinusi pigmentine dėme ant nugarytės. Dvi valandas valgei pienelį.Ir kaskart miegodama šypsojais.Šypsaisi ir dabar, gulėdama šalia manęs. Nežinau,ką Tu sapnuoji, galiu tik spėlioti, kokie jausmai Tavo mažoje širdelėje, kokios mintys Tavo galvytėje... Aš tik noriu Tau pasižadėti, kad visomis išgalėmis stengsiuosi, kad nuo Tavo veidelio niekad nedingtų šypsena. Kad užaugtum laiminga. Ačiū Tau, kad pasirinkai mus savo tėvais.
