Nėštumas nebuvo sklandus, ligoninė tapo antraisiais namais. Gruodžio 13d nusiuntė vėl į ligoninę, po savaitės dėl stipraus kaklelio sutrumpėjimo išgabeno mane į Kauno klinikas, tuo metu buvo 30 savaičių... Ilgos laukimo savaitės buvo, liūdnos šventės, bet sausio 10 grįžau namo! Ir dar 2in1, tikslas pasiektas! Buvo 34 savaitės tada, jau jautėmės saugiai ir gydytojai atsikvėpė
Vasario 3 dieną, su vyru nusprendėm aplankyti jo tėvus, nes tėvas naktį grįžo į Lietuvą. Apie 16.35 jau ruošėmės išeiti, sugalvojau, kad noriu eiti pėsčiomis, nes gydytojai jau liepė vaikščioti. B nuėjo į wc, aš į virtuvę ir pajutau šilumą apatiniuose, pagalvojau išskyros. Kol nuėjau iki miegamojo, tol šiluma stiprėjo. Tada jau buvo: pupi, man vandenys bėga! Vyras: nemeluok tik.
Aš: nemeluoju, bet ir nesu tikra, bet pupi, man atrodo, kad man vandenys bėga!
Tada vyras žaibiškai išlindo iš wc,akys didesnės už jį patį. Nuėjau nusiprausti, paskambinau gydytojai, tai sako jei nesi tikra, važiuok į ligoninę pasitikrinti. Su vyru ilgai ginčijomės, ar imam tašę ar ne, nes nebuvau nusiteikusi gulėti... Na, įkalbėjo, tašė su mumis keliauja. Išsikvietėm taksi, nes kaip tyčia mašiną tą dieną į servisą išvežė. Kol sulaukėm takso, dar keturis kartus pajutau šilumą, bet visą kelią kartojau vyrui: jei nieko nebus, aš tikrai nebesigulsiu, nepriversit, nenoriu, neįkalbėsi, o ir tašę kur dėsim dabar, kam reikėjo, dabar turėsim temptis ją pas tavo tėvus... Na žodžiu, mes priimamajam, ten mane echoskopu pažiūri ir sako, kad iš 4 vandens maišų, vienas jau tuščias. Užlaipino ant stalo, bando skėtiklį įdėti, nelenda... Sako nesuprantu, kišu ranką ir vos palietus nubėgo visi visi likę vandenukai, gydytoja išpučia akis ir sako: nežinau, ar taip gali būti, kaip jautiesi? Stipriai skauda? Kas kiek sarėmiai?
Aš nesupratus guliu
sakau neskauda nieko, visiškai nieko nejaučiu. Gydytoja: tau jau praktiškai 7cm atsidarę!! Mergaitės, greitai, vežam ją! Mano pirma reakcija: kiek??? Bet tai kam aš tada tą epidūrą pirkau? Kur dabar man jį dėti? Na, gimdykloj fiksuoja sarėmius, man neša kamuolį ir ratukus vaikščiojimui, atvažiavo gydytoja, visi laksto klausinėja, ar labai skauda, ar kaku nenoriu, o man gerai, nieko neskauda, pilvukas kietėja kas 4min., o aš kaip niekur nieko. Tada 21.10 pamatė, kad sustojo veikla, nusprendė skatinti. Kadangi visoje gimdykloje buvome tik aš su vyru ir personalas, tai visi ir tupėjo pas mane. Apie 21.35 pradėjo skatinti, tada pradėjau jausti skausmą, jis jau buvo stiprus, tada jau viskas natūraliai vyko, stumti tik sunkokai sekėsi. Na, po daugybės bandymu, 22.53 gimė mūsų sūnelis. Truputi plyšau, bet nieko neskaudėjo. Kadangi skaitėsi neišnešiotukas, jį išvežė į intensyvios priežiūros skyrių. Tada mane sutvarkė, tuo metu paskambinom mamoms pasidžiaugti
B tėvai personalui atvežė vaišių, tai oi indai barškėjo su B pasilikom gimdykloj, tai gydytoja dar atnešė mums irgi pavalgyti ir dar tėveliui įpylė 50g brendžio, o man taurę šampano. Pasveikinom vienas kitą tapus tėvais, pasibučiavom ir visą laiką kalbėjom apie mažyti, taip ilgai lauktą ir taip sunkiai nešiotą, stebuklėlį, mūsų stebuklėlį Žinot, gimdymo bijojau visą nėštumo laiką, vien pagalvojus apie būsimus skausmus kūnas nutirpdavo, bet toli gražu nėra taip baisu, kaip galvojau, o ir šitas gražuolis, kuris dabar guli šalia manes yra vertas visų mano kančių. Dėl jo atiduočiau viską ir dar daugiau!
