Įkraunama...
Įkraunama...

Prašau pagalbos!

Labas visoms , mergaitės. Labai norėčiau, kad man padėtumėt, nes jau pati esu savimi nusivylusi ir nebežinau kas man darosi, galbūt joms pačioms buvo panaši situacija ir galit iš patirties patart kaip elgtis. Todėl prieš tai paaiškinsiu visą situaciją.

Su vaikinu prabuvome kartu apie du metus. Iki jo dar niekam nebuvau jautusi to, ką jaučiau jam, galbūt tai ir buvo mano pirmoji tikroji meilė, kaip dabar pagalvoju. Žodžiu visi vaikinai iki jo man buvo įdomus tik iki tol, kol neprasidėdavo rimti santykiai, įsipareigojimai. Paskui tokie santykiai man darėsi nuobodūs, todėl aš juos įskaudindavau mesdama ir paaiškindama, kad negaliu jiems jausti to, ką turėčiau. Ne kartą esu išdavusi praeities vaikinus, nes man neužtekdavo vieno, ta prasme, kai atsibosdavo su juo bendrauti ir t.t. Tačiau, kai atsirado ta pirmoji mano meilė, viskas pasikeitė. Iš pradžių nebuvau tikra ar tai mano žmogus, bet kuo toliau tuo labiau supratau, kad jį įsimyliu ir, kad man nuolat reikia jo šalia, kad noriu su juo ateities, šeimos, vaikų... Jis turbūt ir buvo pirmas, kuris mane šitaip mylėjo, dievino, ant rankų nešiojo.. Bet pasaka baigėsi ir prasidėjo tas reikalas, kai jis po kokių metų manęs visiškai nebegerbė, netgi mušė, tačiau aš rasdavau pateisinimų, o jis nuolatos atsiprašinėdavo ir net kartą vos nebuvo ant nusižūdimo ribos, nes sakiau, kad jį paliksiu. Tačiau aš nepalikau ir nepalikau ne dėl to, nes bijojau, kad jis gali daryti tai dar kartą, o todėl, kad aš jį mylėjau ir neįsivaizdavau be jo gyvenimo. Dėl jo atsisakiau visko, mėgiamos veiklos, draugių, draugų, nes buvo labai pavydus. Todėl jis liko man vienintelis, kurį teturėjau ir atėjo diena, kai pamačiau žinutes su kita moterimi, tada pirmą kart gyvenime pajūtau širdyje tokį nuosmuki. Maniau, kad mirsiu.. Bet ir tai sugebėjau jam atleisti, tik deja jis to nevertino ir toliau darė kvailystes, o galiausiai pasakė, kad jis yra pasimetęs, nori būt kartu su manimi, bet ar mes dar būsime jis nežino. Tai žodžiu dvejų metų draugystė, meilė subyrėjo į šipulius ir jis susirinkęs daiktus išėjo. Dar ilgai negalėjau apsikęs, netbuvau puolus į gilią depresiją.. Gal kokį mėnesį nelindau iš namų, vis verkdavau, rašydavau jam, bet jis buvo abejingas man. Jei ne mama turūt ir nebūčiau atsitiesusi. Labai sunkiai, bet daugiau nei per puse metų aš po truputi ėmiau atsitiesti ir jį bandyt palikti praeityje, nors tai buvo itin sunkus vargas. Tačiau džiaugiuose, aš jį pamiršau susigrąžindama draugus, savo mėgiamą veiklą ir vėl nebeturėjau laiko, kartais net pavalgyti ir gerai įsimiegoti nespėju, nes tikrai esu labai aktyvi. Tačiau dabar mano gyvenime atsirado kitas vaikinas, iš pradžių viskas buvo labai gerai, dar po savo EX nejaučiau niekam tai ką jam pajučiau, ta prasme, kad ir tuos vadinamus "drugelius pilve", atrodė, kad aš vėl po truputi įsimylėt galiu. Bet aš klydau.. Nežinau, kad bet po kelių mėnesių mūsų bendravimo ir mėginimo įsipareigoti aš tiesiog nebežinau.. Ir vėl tas jaumas kaip prieš EX, jis man tarsi atsibodo, viskas ką jis sako, ką daro mane erzina, net pats pastebėjo, kad su manimi kažkas ne taip darosi, aš jam pasakiau, kad tiesiog esu pavargusi, nes nežinau ar noriu su juo būt ar ne.. Iki jo esu jau įskaudinus kelis vaikinus ir man būtų sunku ir skaudu vėl kažką įskaudinti, nes mane beproto įskaudino, juk pati suprantu tą skausmą ir niekam jo nelinkėčiau. Tačiau kažkas ne taip.. Tie drugeliai dingo, o bendravimas tapo irzlus nuolatos, vis mažiau randu jam laiko.. Kartais pagalvoju, kad man iš vis nereikia jokio vyro.. Nebežinau ką man daryti merginos, padėkit..
Atsakyti
Pabandyk pagalvoti, kas Tau sukeldavo tuos drugelius. Kokiu metu įsijungdavo jų pazdėjimas. Rašai, kad Tave skaudindavo santykis. Gal Tavo drugeliams būtini kažkokie stiprūs potyriai, kad jie spurdėtų. Pabandyk pagalvoti kodėl.

Drugelių plevenimas - labia svarbi, bet ne lemiama meilės dalis. Dažniausiai tas plevenimas - puikus akstinas tikrai meilei užsiauginti. Būna ir kitaip - bendromis vertybėmis ir siekiais užaugintas ryšys kartais taip pat "išperi drugelius". Vat drugeliai, kaip jau žinai, ne visada užaugina meilę. Net tobulas ryšys ne visada išperi drugelius smile.gif. Nerizikuosi, nesužinosi. Kiek suprantu nelabai esi linkusi per ryšį ir siekius drugelius perinti smile.gif

sėkmės pažįstant ir atrandant save.
Atsakyti
Užaugsi i viskas susitvarkys.
Atsakyti
QUOTE(monikute022 @ 2014 05 16, 14:40)
Kartais pagalvoju, kad man iš vis nereikia jokio vyro...

Būtent, pati žinai atsakymą. Suauk, tik tada prasidėk su meilėm, nes kiek tų įskaudinsi žmonių šiame gyvenime, tiek būsi įskaudinta atgal, jei ne dar daugiau ax.gif
Atsakyti
dar nesuaugai rimtiems santykiams ir tiek. Uzsiimk naudingesniais dalykais, pvz. baik mokykla, eik studijuot.
Atsakyti
Dabar parašysiu grubiai. Panašu, kad trūksta aštrių pojūčių. Tas kuris mušė, žudėsi ir emociškai kankino kėlė "drugelius pilve", o normalūs vaikinai greitai atsibosta, nes nesukelia tokios jausmų karuselės.
Gal autorė užaugusi šeimoje, kur vienas iš tėvų smurtavo ir iš ten ateina pasąmoningas įsitikinimas, kad santykiai turi būti emociškai žeidžiantys?
O šiaip mokslininkai sako, kad "drugelių pilve" jausmą įsimylėjus sukelia adrenalinas - kai kraujas persiskirtso jo poveikyje, žarnynas aprūpinamas mažiau, todėl krenta apetitas ir jaučiami "drugeliai".
Atsakyti