Draugės ir draugystė

Rasma, bet jei pas kitas yra ta gimininga siela namuose ir tai yra vyras. Arba pav. sesuo dar (pas kitus ir 2 ar trys). Kaip čia išsireikšus, iškilus bėdai būni atguosta vyro, ilgai, kantriai, ne tik paguoda, bet ir pagalba reali, paskui sesers, kiek jinai padėjus man, kiek aš jai, vienas kumštis mes, nors esam skirtingos, ir supranti, jau trečiai , šiuo atveju draugei, kartais net nelieka nei noro, nei tikslo guostis, jau būna viskas išgyventa artimųjų rate. Čia panašiai, kai būna sunku, išsibliauni ir viskas praeina, palengvėja, taip ir čia, dažnai tas ,,nerimas'' ištirpsta'', taip ir nepasiekęs draugės. Tai nereiškia, kad gyvenime nereikia draugų, nebūtini jie, ne ne ne, reikia, bet kitaip.

Žinoma, aš niekur kitaip ir nerašau.

Bet tai nėra tragedija ir dėl draugės jausti ne mažiau nei dėl vyro
Man visi žmonės, kuriuos aš myliu - brangūs. Kiekvienas savaip.

Ir jei aš labiau atvirauju su drauge, tai nereiškia, kad pas mane namie tragedija, kad manęs nieks nemyli ar aš nemyliu, kad su visais kitais mano santykiai tik blogi ir t.t.
Ne, taip nėra. Tiesiog, aš esu toks žmogus, kad man lengviau atviraut su drauge nei su vyru. Lygiai kaip visada su ja buvo lengviau nei su bet kuriuo mano turėtu ir mylėtu žmogumi iki vyro.
Pvz. aš savo vyrą daugiau mažiau "saugau" (kad neįkyrėčiau, kad nebūčiau nuobodi, kad jis mažiau dėl manęs pergyventų, kad pailsėtų nuo intensyvaus bendravimo darbe ir t.t.). O draugė mano, gyvenimo išbandyta (ir aš jai - taip pat), tad mes abi viena kitos "nesaugom": mes atūžiam viena kitai galvas ir tuo džiaugiamės. Drauge paliūdim, pasidžiaugiam, pasikalbam, pasitariam...nuo tokių klausimų kur su vyru aš net išsižioti nesugebėčiau (pvz. moteriškos fiziologijos klausimais) iki pačių durniausių pasipergyvenimų ir net nusišnekėjimų

Jei kažkas visa tai pasiekia (tą bendravimo pilnatvę) su vyru, sese, pusbroliu ar kunigu, tai labai džiugu. Ir tai visai be jokios ironijos sakau..

Tai viskas tvarkoje
Aš juk niekur nerašau, kad taip negalėtų, neturėtų būti ir pan.

Bet juk ne man šioje temoje atrodo keista, kad draugė gali būti artimiau už vyrą

O man daug kas ištirpsta draugystėje, tai ar tai blogai? Kodėl nenormalu, kad ta sielos puselė būtų ne vyras, o draugė?

Tiesiai per aplinkui vistiek priėjom prie tos pačios išvados, kurią tiek aš, tiek Aimėja daugmaž panašiai sakėm nuo pradžių - tos "pačios pačios artmiausios" draugės poreikis atsiranda tada, kai yra tuštuma šeimoje - Rasmos atveju, jie su vyru nėra artimi, Given, persiprašau, jei klystu , bet iš kitų temų, kiek pamenu berods išsiskyrusi (jei nemaišau su niekuo). Ir kad nėra super duper artimi santykiai su seserimi/mama.

tai nėra blogai, kad tokiais atvejais artmiausiu žmogumi tampa draugė. Svarbiausia - turėt tą artimą žmogų, su kuriuo gera, įdomu ir kuriuo gali pasitikėti


Kiek teko studijuojant psichologiją domėtis, žmogui, kaip socialinei būtybei, yra būtinas artimiausių žmonių ratas, tačiau jį sudaro vos keli asmenys (nes negalima turėti kelių dešimčių "artmiausių sielų"). O kas tą ratą užpildo, jau kitas reikalas, jei pasisekė sukurti tvirtus santykius su vyru, su sese/broliu, mama/tėčiau, natūralu, kad draugai jau lieka už to pačio artmiausio rato. Jie yra, bet tiesiog, kaip Aimėja taikliai rašė - kai išsipasakoji vyrui, po to sesei ar dviem, po to mamai, jau būni ir išsiliejęs, gal net problemą išsprendęs, ir poreikio pasakotis dar draugėms nebelieka

Given ir Rasmos atveju, tas artimiausias žmogus yra draugė, nes nesusiklostė tokie santykiai su šeimos nariais.

Tik turėtumėt suprasti, kad tos, kurioms pasisekė turėti artimus šeimynykščius, nėra asocialios, tarp keturių sienų užsidariusios ir su niekuo daugiau nebendraujančios

Aš jau gal net nebekomentuosiu, nes nebėr ką. Nu jau, nu jau...tai apibendrinot
Man visuomet labai smagu, kai kiti žino apie mano gyvenimą daugiau už mane pačią. Va, jei draugė žino apie mane tuos 80 proc, vyras 60 proc., tai šiame forume užtikrintai 110 proc. bus

Ir kaip sunku pripažinti, kad oponentas kartais teisus

pasakykit, ką aš parašiau apie jus, ko jūs pati nerašėte. ką aš "žinau" tokio, ko jūs nesakėte ?
kadangi dėl to, ar Given išsiskyrusi, nesu tikra, nes tiksliai nepamenu, iškart dėl to ir atsiprašiau, jei suklysiu. O kad jūs su vyru nesat labai artimi, rašėt pati ir ne kartą

"Žinau, kad nesu geriausia draugė savo vyrui", "Jis man svetimas, tam tikru gyvenimo periodu tiesiog einantis kartu", "neturiu jokio noro jam aiškinti kaip jaučiuosi, kuo gyvenu (juolab mes ir labai skirtingi visame kame)", "Aš tikrai neturiu labai giminingos sielos namie, tad labai džiaugiuos, kad bent turiu giminingą sielą kažkur kitur ", " aš savo vyrą daugiau mažiau "saugau" (kad neįkyrėčiau, kad nebūčiau nuobodi, kad jis mažiau dėl manęs pergyventų, kad pailsėtų nuo intensyvaus bendravimo darbe ir t.t.)".

Tai ko pykstat dabar, kad aš sužinojau tai? Juk jei nenorėjot, galėjot nerašyti

Labai realistiskas poziuris, pacia gyvenimas privede prie panasios isvados.
Bet...
Jei kalbant su geriausia drauge reikia tureti galvoje, kad tai ka sakote gali pasklisti, reiskia galite jai patiketi ne daugiau, nei bet kam kitam.
Nes. Jei gali pasklisti, gali nusklisti iki bet ko. Tai kur tada artumas, kas jusu santykiuose tokio ypatingo, ko nera su kitais? Nebent gyvenate taip, kad galite bet kam papasakoti 80 proc. savo patirciu ir isgyvenimu?


Galbut tai buvo tai, ka tuo metu norejote isgirsti, nors ir visiska nesamone. Atsiprasau kad taip tiesmukai, bet pamastykim.

Vaikais butu pasirupine jusu vyras, ju tevas, ir seima, tikrai ne drauge, net jei butu tam nuosirdziai pasiryzusi. Nes istatymiskai ji jusu vaikams yra niekas. Negi manote, kad vyras, netekes jusu, issizadetu vaiku ir atiduotu juos isivaikinti jusu draugei?

Nebent vaikai nera jusu bendri ir vyras atsissakytu juos auginti be jusu, bet tada liktu seneliai, jusu seserys-broliai, su kuriais, sakote, palaikote gerus santykius.

Isvis, draugyste sioje temoje piesiama be galo rozinem spalvom. Na, gal esu brokuota, man neduota, gal as nemoku, gal man nelabai ir reikia, bet neteko patirti nieko panasaus (nebent paauglysteje ir itin ankstyvoje jaunysteje, kai buvau dar labai naivi, bet uz tai brangiai sumokejau ir isgijau), ir aplinkoje neteko matyti TOKIU draugysciu, tai man keistokai skamba.

Butu idomu isgirsti ir kitokiu nuomoniu, poziuriu.

Man atrodo mes čia sumaišėm skirtingus dalykus. Kad kiekvienam reikalingas kažkas artimo, jau išsiaiškinom. Tačiau tema apie moterišką draugystę. Ar būtinai kiekvienai moteriai, merginai reikalinga draugė? Ne geriausias draugas , juo gali būti ir gėjus ir vyras ir mama. Bet, būtent moteris-draugė.

lygiai ta pat irgi noriu pasakyti.

tos, kurios turi gera seima, ir puikia ARTIMA/ARMIAUSIA drauge, isgyvena daug daugiau atspalviu. kaip ir pora, kuri turi daugiau nei viena vaika. (tegul neisizeidzia viena vaika auginancios seimos.) atsiranda daugiau santykiu atspalviu zmogaus gyvenime; kad ir brolio-seses rysys, ir tt.

su vyru - gerai, o su drauge taip pat gerai. apsikabinimai ir meile su drauge kitokie, ir ju negalime palyginti.

Suprantu, kad Aimeja turi gera drauge, bet Aimeja nuolat pabrezia, kad jai draugyste tarsi "ziauriai" antroj vietoj. ji negali garantuoti kaip jos draugyste vystysis rytoj. sutinku. taciau ar ji ta pati gali garantuoti su vyru? (gi jis, beje, nera pirmas. tai kaip zinoti, kad jau sis - tikrai paskutinis? )
o man draugyste, artima draugyste tokia pat "sventa" kaip ir santuoka. draugei irgi isipareigoju (nesvarbu, kad ne prie altoriaus) : padeti bedoje, guosti ir neisizeisti del kiekvieno izeidaus zodzio.
Keista girdeti pareiskimus, kad draugyste tai ligoniu privilegija arba nesusisekusiu sutuoktiniu poreikis, kuomet gretutinai forume nuolat eskaluojama, jog nereikia stebetis zmoniu gyvenimais: jau senai raginama nesistebeti ivairiais zmoniu pasirinkimais bei gyvenimo modeliais, tokiais kaip:
moterys nenori vaiku, o nori karjeros ar ramaus gyvenimo sau;
moterys nori auginti TIK viena vaika;
moterys nori buti namu seimininkemis;
seima pasirenka gyenti per atstuma vieni nuo kitu;
moterys uzdirba daugiau negy vyras, ir seimos narius tai tenkina.


Su artimiausiomis draugemis lygiai tas pats.
Man liezuvis neapsiverstu pasakyti geriausiai draugei, kuri dar jaunysteje state pavojun savo gyvybe, ir dalindavosi viskuo, kad ir paskutiniu: "Zinai, sorry, vat kainej sutikau toki princa ant balto zirgo, taigi, susiprotek, atsokim viena nuo kitos kuri laika. dozuokim savo laika. normuokim savo laika. nes dabar pokalbiai su vynu man bus artimesni su vyru. " arba nuolat skaiciuoti valandas su drauge, kad ginkdie tos valandos su drauge prie vyno nevirsytu valandu prie vyno - su vyru.

jei santykiai su drauge naturaliai nutruks, tai bus apibusis indelis. nereiskia, kad as viena dirtinai didinsiu ta atstuma ar pakeisiu savo tona per telefona; demonstruosiu jai nuolat, kokia esu uzimta.
taip pat nereiskia, kad as jauciu kazkokia kalte/prievole draugei uz jos padarytus praetyje gerus darbus, todel bijau nuo drauges atsiplesti.
viskas tarp musu vyksta naturaliai, kaip kvepavimas.

p.s. beje, su Aimeja, tikrai sutinku del jos poziurio buti atviram ir vertinti visus zmones, kurie tampa gyvenime draugais/pakeleiviais. jau rasiau, kad pritariu tam anksiau. bet mes kalbam apie ypatinga santyki su kitu zmogumi.

Tu mane jau ne pirmą kartą su kažkuo ryškiai maišai.

Taip, taip sutinku, kad gali būti nepaskutinis, bet kad pirmas tai galiu garantuoti. Ir jau labai ilgai.
Papildyta:

Man draugystė ir yra antroj vietoj ir manau, kad būti kitaip negali, būtų liūdna jei būtų kitaip. Bet priprasčiau. Aš pati savęs, nei vienos draugės atžvilgiu jos gyvenime negrūdu į pirmą vietą. Realiai net nenorėčiau, kad mane nors viena tokia laikytų.
O tu gali garantuoti už ateitį? Tai sveikinimai tau.

Aš visada kalbu iki šios minutės, ką jaučiu, ką išgyvenau, kas buvo, kas dabar yra, o garantuoti už ateitį negali niekas. Bet linkusi manyti, kad jei likčiau viena, nutruktų ryšiai su artimaisiais, vaikais, ir t.t., man reikėtų draugės, numanau, kad reikėtų, nes liūdna būtų būti vienai. Tikrai norėtusi su kažkuo pakalbėti. Tokiu atveju prašyčiau Dievulio duoti proto netapti prielipa kam nors.

Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių
Aš reagavau į tai, kad jūs parašėt, jog nėra jokių artimų santykių su šeimynykščiais/šeimos nariais. Jei jūs būtumėt konkrečiai parašiusi, kad už viso to slepiasi vyras, tai nebūčiau sureagavusi. Man "šeima/šeimos nariai" ir "šeimynykščiai" yra platesnė sąvoka už "vyras"

Cituoju:
"Given ir Rasmos atveju, tas artimiausias žmogus yra draugė, nes nesusiklostė tokie santykiai su šeimos nariais.
Tik turėtumėt suprasti, kad tos, kurioms pasisekė turėti artimus šeimynykščius, nėra asocialios". .

Lyg kažkur aš būčiau apie tai kalbėjusi, labai abejoju. Nes su šeimynykščiais mano santykiai dar geresni nei su drauge. Kai manęs klausia apie šeimą, tai aš visad pasimetu, nes man šeima visų pirma - ta, su kuria mane sieja kraujo ryšys (ir ta šeima nemaža, ir ta šeima labai artima (tiek atstumu, tiek bendravimu)).
Nebent jums šeima - tik tai, ką sukūrėt dviese su vyru?
Bet jei ir taip būtų, tai mano šeima - penki asmenys. Ir teigti, kad nesusiklostė santykiai su šeimos nariais irgi truputėlį keista Nes nežinau kur esu apie visą šeimą rašiusi?

Palikim tą vyrą pašonėje, svetimas jis man žmogus, kaip ir draugė lygiai taip pat svetima (ar suprantat bent kokiam kontekste tai rašau dabar?). Abu sutikau kažkur, kažkada, kažkaip. Su abiem būta visko, bet va myliu abu ir viskas Ir abu man jie svarbūs. Iš jei kažkuris iš jų man iškeltų ultimatumą rinktis "arba jis/arba ji" - neišsirinkčiau nė vieno


Taip, aš neturiu tokios bėdos, kad man reikėtų svarstyti ką galiu, ko negaliu sakyti. Kalbu apie tai, ko nebijočiau, jog kažkas perskaitys, sužinos, išgirs ir t.t.
O ko nekalbu, tai nekalbu su niekuom. Absoliučiai. Yra dalykų, kuriuos karstan nusinešiu.

Yra tokių dalykų ir iš draugystės patirčių, kur nepasakoju, tad ir artumo masto čia nepademonstruosiu...kuom ta draugystė skiriasi, man užtenka žinoti, tą būti išgyvenus ir labai vertinti.

Tai žinau, mergikės, kad nesąmonė tai ką norėjau išgirsti. Bet svarbiausia, kad gavau tai, ko laukiau vienodai iš visų. Ir gavau iš draugės. Šeima bijojo man pasakyti tą sakinį "bet jeigu tu numirsi", lyg aš būčiau kažkokia nemirtinga Esmė buvo net ne tame, kas bus "kai aš numirsiu"..esmė buvo tame, kad man reikėjo įgarsinimo, jog nors kas nors pripažintų, kad aš galiu numirti ir kad su vaikais viskas bus gerai. Ir kad pasaulis bus koks buvęs.
Man reikėjo tai suvokti ir tik tai suvokus aš sugebėjau nurimti ir prisipildyti optimizmo.
O šeima labai labai labai visokeriopai palaikė, kad tik visiems taip.

O jus pati nepavargstat nuo tokio bendravimo,tiek su savo vyru,tiek su drauge?
ta prasme-kad su drauge atvira nuo..iki,o su vyru reik saugotis,laikyt liezuvi uz dantu?

Nea, tikrai nepavargstu Kad man nereik galvoti, kažkaip į kraują įaugę, kad su vyru (jokiu vyru) nediskutuot tikrai moteriškais klausimais, nesuvulgarint visko buityje, kad jau depiliuojies jam matant ir apie išskyras pasitari
O va šalia draugės smagu ir su bigudukais sėdėt ir gali kalbėt apie ką nori, ar tai būtų apie mmm laukimą, ar apie lietuviško satelito paleidimą į kosmosą