Taigi, pabaigiau
Saira Shah ,,Virtuvė be pelių''. Knyga apie sutuoktinius, kuriems gimsta neįgali mergytė. Siužetas apima pirmuosius mergaitės gyvenimo metus. Tai knyga apie dvejonių kamuojamus tėvus. Kodėl turiu aukoti gyvenimą vaikui, kuris visą gyvenimą bus lyg kūdikis, kuriuo reikia nenuilstamai rūpintis? Kodėl negalim jo tiesiog atiduoti tiems, kurie juo galėtų tinkamiau pasirūpinti, o patys sulaukti kitų vaikų tik šįkart sveikų? Apie tai, kaip norisi sulįsti į žemę, kad tik nereikėtų rinktis, kad tik nereikėtų kęsti tų minčių, kurios, rodos, tokios nežmoniškos, bet tuo pačiu atrodančios daug priimtinesnės tuo metu. Rašymo stilius ganėtinai lengvas, skaitoma greitai, pakankamai įtraukianti, kad norėtųsi prie jos sugrįžti ar perskaityti ,,dar vieną skyrių ir eisiu miegoti''. Kas nepatiko? Visų pirma, pagr. veikėjos vyras Tobijas - charakteris visiškai nežavėjo. Taip pat, vietomis atrodė, kad buičiai ir išoriniams veiksniams skiriama daugiau dėmesio nei kad, kaip man norėjosi, vidiniams Anos išgyvenimams. Nors buvo nemažai ir emociškų scenų bei monologų. Galop, pabaiga pernelyg staigi, norėjosi lėtesnio ėjimo prie jos, nes dabar nei šiaip, nei taip. Bet iš esmės visai patiko.
Dabar po truputį skaitau
M. Vilučio ,,Sriuba'', bet spėju, dar ką nors šalia pasiimsiu.
Kažkurią iš šių trijų:
R. Granauskas ,,Šventųjų gyvenimai'', J. Melnikas ,,Maša arba postfašizmas'', M. Robotham ,,Įtariamasis''. Linkstu prie trečiosios labiausiai.
Mileniumas metų atradimas buvo.Surijau nekramčius,bet kaifuodama 
Na tikrai nesuprantu, arba čia išverčia taip 
Bet kai perskaitysiu, įspūdžius savo tikrai pateiksiu.
Dabar parsitempiau antrą 
Matysim, kaip bus su šia 
Na čia man tikras iššūkis 
