Trumpai - jau kurį laiką mane kibino vyras ( gerokai vyresnis), bet į jį nelabai kreipiau dėmesio, kol palaipsniui pradėjo ir man jis krist į akį. Per vieną baliuką išgėrėm, pradėjom bučiuotis, išsikalbėjom ir taip viskas prasidėjo... tuo metu turėjau draugą, jis turi žmoną.. susirašinėjom slaptai, pasimylėjom.
Ir jau kuris laikas mane kamuoja mano moralė. To vyro neįsimylėjau tikrai, bet su draugu išsiskyriau, nes jis buvo galutinis susivokimo ženklas, kad negaliu apgaudinėti savo draugo. Bet nuo to laiko aš laukiu, kada vėl mes susitiksime.. žinau, negaliu taip daryti, negražu ir amoralu, bet nesugebu kovoti su savimi. Jis pastoviai sako - paskambinsiu, labai tikiuos, kad dar susitiksime ir tt, bet jau ilgai nieko nevyksta. Mes dažnai matomės, bendrauja gražiai, maloniai, viskas kaip ir gerai, bet širdy nori nenori ateina jausmas, kad tebuvau kaip trofėjus medžiotojui.. liūdna, bet pati nusipelniau šitos būsenos, kiekvienas gaunam ko nusipelnęs.
Paskaičiau ką parašiau ir pati nesuprantu, kokių patarimų tikiuosi
suprantu, kad turėčiau į tai pažiūrėti kaip į nuotykį ir gyventi toliau. Žinau save, jei jis būtų pasakęs, kad viskas, daugiau jokio sekso, tikrai nesukčiau sau galvos, bet kam jam rašyti man, skambinti, mėtyti užuominas ir nieko nedaryti? Galit ir kvailele mane išvadinti, reikia spyrio man
