Tai va, kažkas klausė dėl Plius Travel. Kol kas viskas gerai, kelionė įvyko sklandžiai, pagal planą. Tik trūksta gidų, todėl ne visuose autobusuose buvo lydintis atstovas, pagrindinę info kai kur suteikė dar oro uoste, todėl Antalijoje kiek užsistovėjom.
Ilsėjomės Merhaba beach viešbutyje, kurį lius Travel įvertino dviem žvaigždutėm. Kaip tokios kategorijos viešbučiui priekaištų - nulis. Vieta - netoli centro, viską galima pasiekt pėsčiomis, jei tingisi, sėdi į 101-ą autika ir už dvi liras pavažiuoji. Jokių kortelių, kaip kažkas sakė, nereikia, mokama grynais.
Kambariai vidutinio dydžio, tvarkingi, tvarkomi kasdien,rankšluosčiai tai pat keičiami kasdien, patalynė ne kasdien
Nors buvo iena moteris, kuri skundėsi švara, neva kriauklė, tualetas netvarkomi, bet aš specialiai patikrinau, pas mus viskas tvarkoj, tualeto dangtis dėmėtas, bet ne dėl nešvaros, o greičiausiai dėl "amžiaus".Maistas. Kaip ir dera tokios kategorijos viešbučiui - pasirinkimas nedidelis, bet viskas skanu, alkano nebuvo nei vieno, persivalgę - visi.
Ekskursijas pirkom vietos agentūroj šalia pat viešbučio.
Pirmą dieną ėjom pasivaikščiot, aplankėm Damlataš urvą. Paskui už 23 USD važiavom į hamamą. Buvo ir pigesnių - už dešimt eurų, bet SPA centre paslaugų paketas didesnis: sauna, druskų kambarys, jakuzzi, purvo vonia, garinė pirtis, pylingas, muilinis masažas, aliejinis masažas. Už penkis dolcius galima dar molio kaukę veidui pasidaryti.
Antrą ir trečią dieną praleidome kelionėje į Kapadokiją. Mokėjom 57 USD, prašėm rusų grupės, nes teta nei bum bum kitom užsienio kalbom. Paėmė iš viešbučio 3.30 val. ir įsodino tiesiai pas lenkus, su lenkiškai kalbančiu gidu, ruso nei vieno
Buvau šiek tiek pasiutusi, nors gidas sakė, kad suteiks man info angliškai ar turkiškai, kaip tik noriu, bet čia jau ne ekskursija, o pravalas. Be to, paaiškėjo, kad papildomai o dešimt eurų kainuos įėjimas į Gioreme ir Mevlanos muziejus, nors agentūroj žadėjo, kad visi įėjimai įskaičiuoti, neįskaičiuotas tik maitinimas (išskyrus viešbutį, kur gavom vakarienę ir pusryčius). Dėl to Avanose gidui pasakiau, kad paliktų visus savo kontaktus, viešbučio adresą, nes mes nuo grupės pasiplaunam. Bet mes tą grupę atsivijom Gioreme muziejuje, kuris kainuoja ne dešimt eurų, o dvidešimt lirų, o Mevlanos musiejus iš viso tik penkias liras. Gruėje buvo dar du suomiai, tai jie mokėjo tiek, kiek gidas liepė Grįžom antros dienos vakarą, apie aštuntą valandą.
Ketvirtą dieną norėjom savarankiškai pasiekti Sapaderės kanjoną, bet paaiškėjo, kad viešasis transportas ten nevažiuoja, o teta pabijojo vairuoti Turkijoje. Todėl nusprendėm alankyti Dim cay ir Dim olą, kurioje yra šimtą kartų įspūdingesni stalagmitai ir stalaktitai, nei Damlataše. Tačiau viešasis transportas važiuoja tik iki Dim cay, o iš ten iki olos apie penkiolika km gaunasi (bent jau taip bliuzino taksistas, pasisiūlęs mus ten nuvežti už penkiasdešimt lirų į abi puses dviem asmenim). Žadėjom važiuot, bet patingėjom laukt, kol jis grįš, nuvežęs ten estų šeimynėlę, todėl nuėjom tiesiai į turkišką restoraną kalnų upėje ragauti tikrų turkiškų patiekalų.
Penktą dieną buvom nusprendusios vegetuoti paplūdimy. Viešbutis savo paplūdimio neturi, bet kitoj gatvės pusėj yra miesto paplūdimys, du gultai ir skėtis visai dienai kainuoja penki doleriai. Bet ketvirtosios dienos pavakarę, kai grįžom iš Dim cay, sulipom į baseiną. Ten atėjo toks turkas, irgi viešbučio svečias, ir nuo tos akimirkos tarp mūsų prasidėjo žaidimas "kas ilgiau atlaikys žvilgsnį"
Kadangi jis jokios užsienio kabos nemokėjo, o kad aš moku turkiškai nežinojo, iniciatyvos užkalbinti nerodė, nes vis tiek manė, kad nesusišnekėsim. Tačiau buvo įsitikinęs, kad man tiek niežti, jog gali mojuoti raktu, rodydamas kambario numerį ir aš tik raz dva ir ten pas jį atšuoliuosiu O bet tačiau jis buvo vienintelis grieko vertas vyras visame viešbutyje, todėl į jį nusižiūrėjo ir viena rusė, kuri nusrendė griebt jautį už ragų, pasikvietė prie savo stalo ir nuolat kartojo "ti tolko menia ne brasai". Iš pradžių pamaniau, kad tarp jų kažkas jau buvo, bet vyriškio lūkesčiai liko nepatenkinti, tad jis naują auką nusižiūrėjo. Bet vėliau paaiškėjo, kad ne. Kai jis, vis tik metęs tą rusę er bortą vėl sugrįžo rie savo stalo ir vėl ėmė man kambario raktu mojuoti, mano nervai neatlaikė, nuėjau prie jo ir pradėjau pokalbį jo gimtąja kalba. Pabendravom šiek tiek, jis vis tiek neprarado vilties, kad pas jį ateisiu, sako, einu aš į dušą, o paskui ir tu pas mane ateik. O aš nuėjau tiesiai į savo kambarį miegoti, nes laukė sunki diena pliaže. Jei pakeliui būčiau sutikusi tą rusę, jejbogu, būčiau nurodžiusi jai tos nakties kryptį
O ryte prieš pusryčius mes susitikom. Jis buvo didelėj nevilty, nes laukė iki antros nakties, buvo išėjęs į lauką manęs ieškoti ir t.t. ir pan.
Žodžiu, išsiplėčiau aš čia, gal ne visiems įdomu. Bet šia priešistore norėjau pasakyti, kad į jokį pliažą mes taip ir nenuėjom...
(bus daugiau)
