Labas,
Jei kas pamena, esu rašiusi čia apie savo situaciją dėl mūsų labrio Marso, kad naujuose namuose neleidžia mums jo laikyti (mes gyvenam UK). Tai vat po 5 mėnesių bandymo išsikovoti teisę tenka galvoti apie naujus namus šuniui

. Išbandyta jau praktiškai viskas, ašarų daugybė pralieta, skundų prirašyta, kitų kelių ieškota, spręsta ir t.t. Žodžiu tikrai situacija nėra ta, kad va nebereikia šuns - numesiu, atiduosiu ir rami galva. Ne...

Šitą savo žinutę čia rašyti sėdau prieš tai jau gal 5 kartus, nekilo ranka niekaip..
Šuo šiuo metu gyvena su mano drauge, bet ji turi mažą leliuką (kuris pradėjo ropoti) ir mažą būstą, o plaukų namie nemažai, tad kad ir kiek betempiau laiką, mane jau spaudžia ieškoti jam kitų namų. Mes su drauge buvom sutarę, kad kol dėl šuns kovosim, ji jį prižiūrės. Pas save pasiimti negalim, išmes mūsų visą šeimą iš buto. Žodžiu, sutariau aš su drauge, kad dar palaikys jį iki sausio vidurio. Iki to laiko noriu rasti jam naujus namus, na būtų nereali svajonė, jei patektų gyventi su kitu retriveriu, pas aktyvų žmogų, kuris žino retriverio būdą, kuris skiria laiko pasivaikščiojimams, mėgsta gamtą.. aišku, kai Lietuvoje tiek beglobių gyvūnų ir įstaigos užkištos ne tik beveisliukais bet ir veisliniais šunim, turbūt mano noras skamba kažkaip nelabai realiai. ir vis tik tas šuo yra man be galo svarbus ir nesinori jo iškišti bele kam.
Šiek tiek apie dabartinę situaciją. Čia UK labai daug laiko išeina visokiems laiškams, nėra taip kad nueini į atsakingą įstaigą ir klausimus sprendi tiesiai su darbuotoju. Taigi pradžioje mes siuntėm laiškus tiems darbuotojams, kurie turėtų spręsti mūsų problemą. Galų gale sulaukę n-tojo "ne, jūs negalite laikyti šuns", surinkome kaimynų parašus, kad jie neprieštarauja jog mes laikytume šunį, dalis palaikė mus, o dalis - ne. Tada parašėme oficialių skundą ir drauge su tais parašais jį išsiuntėme. Jį nagrinėjo mums apie mėnesį, atėjo atsakymas - ne. dabar yra išsiųstas antras skundas (nes jei esi nepatenkintas jų atsakymu, gali siųsti antro lygio skundą). Manau apie gruodžio vidurį turėtume sulaukti atsakymo ir jis kaip galvoju bus eilinis - ne. Tada dar yra galimybė kreiptis į trečią lygį, jau nepriklausomą kažkokį ekspertą, kuris vėl nagrinės viską. Taigi tikiuosi iki sausio vidurio praeiti likusius etapus. Bet kadangi iki šiol visos pastangos buvo bevaisės ir mane spaudžia laikas, pradedu Marsui ieškoti naujų namų jau dabar...tuo pačiu vis dar tikėdama Kalėdiniu stebuklu, kad gal...gal kažkam ...kažkam vis tik parūps mūsų situacija.
Marsas yra grynaveislis juodas labradoro retriveris, kažkada "šefuotas" Živilės, todėl dokumentinis jo vardas Bravo Laukinė Vilkauogė. Marsui lapkričio mėnesį suėjo 5 metai. Kastruotas, taigi daugintojai gali nesivarginti. Marsas sveikas, judrus šuo, visus 5 metus buvo šertas RAW, augintas namuose. Visiškas gerietis, nerealiai paklusnus, nuo pat parsivežimo namo, kai buvo dar nedidukas, nėra nei balutės nei rimtesnių reikalų namie pridaręs. Nėra sugraužęs nieko, paliktas vienas neloja, nenaikina namų, mums niekad nereikėjo narvo jam. Pasivaikščioti praktiškai visad vedamas be pavadžio (turiu omenyje nuėjimą iki vaikščiojimo vietos). Kol gyvenome Vilniuje, aš su juo išėjau socializacijos testą "Šuo mieste", kurį jis išlaikė puikiai. Žino nemažai komandų, be visų gerai žinomų, kaip sėdėt, gulėt, šalia, "į vietą" ir tokias kaip -aplink (eina ratu apie šeimininką), arba "ieškok" - davus pauostyti daiktą ir po to jį paslėpus kažkur namuose gan greit suranda. Aišku, už komandų vykdymą įpratęs gauti pagyrimų, skaniuką arba kamuoliuką. Kaip ir visi labriai - dieviną vandenį, pamišęs dėl kamuoliukų, pagaliukų ir visų kitų žaislų. Marsas yra nedominuojantis patinas, linkęs visad nusileisti viršesniam sutiktam šuniui. Vienintelė savybė, kuri galbūt nėra labai gera - tai jo nepatiklumas. Tarkime gali trauktis nuo sutikto svetimo žmogaus, prigulti prie žemės. O kartais elgiasi labai draugiškai...nežinau nuo ko tai priklauso. Jei pvz vienu metu pripuola kokie 4 svetimi vaikai (ne tie, kurie gyvena tuose pačiuose namuose) ir aktyviai lenda prie jo, jis gali jaustis nejaukiai. Bet niekad nėra kam nors įkandęs ar parodęs kažkokios agresijos. Jei rikteli , susigūžia iškart, nors mes jo niekad neauklėjome mušdami, niekad jo neskriaudėm ir nežinau, kodėl einant metams ta jo savybė nedingo. Atrodo ir auklėjime kažkokių klaidų nedarėm.. toks jausmas, kad jis šuo su jautrai širdim ir tiek. Tikrai netiks gyventi voljere ir namų apsaugai.
Gal atsiras kažkas, kas svajoja apie nerealiai mielą šunį didele širdim... gal žinote, kas ieško labradoro, bet neturi lėšų tikro įsigyti. Marsas būtų pats geriausias draugas. Gal kažkas svajoja apie antrą labriuką namuose..
Jei kažkas iš forumo nori manęs kažko paklausti dėl mūsų situacijos, dėl šuns, arba dėl bet ko kito, rašykit atsakysiu.
Papildyta:




Nuotraukose atrodo stambesnis, gyvenime iš tiesų gana nedidukas, labiau yra labrio patelės ūgio ir sudėjimo.