Knygų skaitytojų klubas, 89 laida

Ačiū, susirasiu.

Labai sąžiningai testavausi ir išėjo A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Neskaičiusi

Iš patirties kalbi?

Nes patirtys skirtingos, mane, pvz, aistros dažnai vargina, o ne guodžia, maitina, teikia džiaugsmą, todėl atsiduoti joms visiškai nebaisu,tačiau nesinori kaip tik. Jei įsitikinimai tvirti, jokios audros (literatūra) ir išbandymai nebaisūs, Jei moralė be pamatų, tai, aišku, gali būti sunku atsilaikyti, tada siūlai tikrai silpni.

Kažkodėl darosi šlykštoka....Stengiesi būti atviras, o...Gelia iš pasalų.man pats bjauriausias dalykas, kai taip..Žodžiu, tikrai kartais atrodo, kad homos homini lupus est.
Papildyta:



Jau skaitei?Per gimtadienį padovanojo "Dykumos širdyje", irgi ten panašus turinys, bet tie pamokymai sistemingiau sudėti, stengiuosi lėtai per save perleisti....

Tačiau realybėje, kaip matai, nesigauna, turėčiau atsukti kitą skruostą, o.....

įsidėsiu akmenuką burnon ir nekalbėsiu 10 metų... ir į forumą tiek pat nelįsiu.

Gana pliurpti.
Papildyta:
O iš tiesų, Gemma, noriu tau padėkoti Už tai, kad padedi mokytis nuolankumo ir kapoti puikybės daigus. Kiekvienas to turim į valias, nors ir manom apie save kartais net labai gerai.

Niekas negelia. Čia tik pati taip reaguoji.
***
Ot, labai norėčiau sužinoti, ką pati manysi tais pačiais klausimais po 10 metų.

Mano patirtis sako, kad įsitikinimai išlieka, bet požiūris keičiasi, prioritetai persikilnoja. Tai, kas dabar svarbu ar skaudina, po kelių/keliolikos metų tampa nebeaktualu ar net juokinga.

Niekas nesikeičia tuomet, kai žmogus izoliuojasi, kaip tas vienuolis, kuris su niekuo nebendrauja, net knygų neskaito, kad sąmonėje neįvyktų jokių pokyčių. Gyvendami su žmonėmis ar tarp jų, neišvengiamai esame veikiami. Partneris, bendradarbiai, draugai ir nedraugai įtakoja mūsų jausmus, mintis, elgesį. O ypač įtakoja augantys vaikai. Jei stengiamės nesikeisti, katastrofa (bent jau dvasinė) garantuota.

Esu katalikė, bet ne labai uoli. Tuo Dievu, į kurį įtikėjau vaikystėje, ir dabar tebetikiu. Tikėjimo nepaveikė nei draugai, nei nevykusi santuoka, nei Kūdikio paauglystė, nei valstybės krizės. Tikėjimo nesužlugdė net Jose Saramago , tik papildė naujais jausmais ir mąstymais. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad davė progų ir pretekstų išbandyti savo dvasią. Aš už pokyčius gyvenime! Išbandymai taurina Dvasią.

Ta pati. Rusiskai skaiciau, parsisiunciau is cia http://flibusta.net/a/14292. Angliskai jau penkios yra. Beje, nors knygos lyg ir priklauso vienai serijai, sioje isvis nera ne vieno veikejo is pirmu dvieju knygu O as taip norejau to berniuko (Adamo?) istorijos paaiskinimo kokio

1. Kokias klausimais?
2. Aš kalbu ne apie požiūrį į nereikšmingus dalykus, detales, o apie pamatines vertybes,kodėl tu manai, kad jos turi keistis? (kalbi apie pokyčius). Jei mano prioritetai (vertybės) sudėtlioti taip, kaip man patinka, bet keistai atrdodo kitiems, tai jau yra blogai ir dėl to po 10 metų turi atrodyti kitaip?
Kad požiūris keičiasi į daud dalykų, aš sutinku. Bet tai kas kita, nei namo pamatai. Stogą galima pakeisti, kitos spalvos padaryti, sienas perdažyti ir t.t., bet pamati išliks. Nebennt nuspręsi iš pamatų viską sugriauti, tuo pačiu ir pamatus išrauti ir statyti visai ką kita, gal netgi be pamatų
3. Ką tu žinai apie dykumos vienuolius, jei teigi, kad jie su niekuo nebendrauja (100proc, t. y. išvis) ir jų samonėje nevyksta pokyčiai?Kaip tik vyksta milžiniški pokyčiai, sunkiai suvokiami mums, pasauliečiams.Nepaisant to, kad jie yra didelę laiko dalį fiziškai savo noru izoliuoti. Manai, kad pasaulis jiems gali duoti daugiau nei gali duoti malda, Dievas, nuolankumas?Taip teigti gali tik kalbėdama iš savo suvokimo plotmės.Ką čia dabar pasakyt, kad būtų sveikas humoras Jei be perstojo bendrausiu su žmonėmis, tai į ką pavirs mano sąmonė, kokie pokyčiai bus, gal išvis jau būsiu nebe žmogus, koks antžmogis ar ateivis?

P.S. Kur aš kalbėjau apie dvasinę stagnaciją, nekaitą ir nebrandą žmogaus? Kaip sakoma, jei žmogus jaučiasi viską pasiekęs,. kone tobulas, labai patenkintas savimi ir savo dvasine padėtim, galima sakyti, kad nuo tos akimirkos jis pardeda pūti, mirti.

Apie vaikus - man patinka mintis, kad tėvai gimsta kartu su vaikais. Kai vaikui sukanka metai, tai jo tėvams irgi metai. Ir t.t. T. y, tėvai (kaip tėvai) auga kartu su vaikais. Man apskritai tai atrdo vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių uždavinių, patirčių - būti tėvais, iš tiesų būti, augti, patirti visus išbandymus, sunkus, nelengvas uždavinys.

Apie tikėjimą - aš irgi nesu uoli krikščionė, gal kada būsiu uolesnė, trūksta valios, pastangų, noro, uolumo, bet aš išties noriu ja būti, noriu niekada neišsižadėti, noriu sekti tuo, kuo tikiu ir kas man brangu, ir niekas neturi teisės iš to tyčiotis. Kaip aš nesityčioju iš ateistų ar gėjų.

P.S. Apie išbandymus - pagal tokį požiūrį (aplinka veikia, todėl reikia eiti visiems į ją, vienuoliai "elgiasi" kaip bailiai izoliuodamiesi)- reikia viską išbandyti, kad įsitikintum, ar tavo požiūris ir vertybės atlaikys "išbandymus" - paleistuvystė ar neištikkimybė papildys mano sąmonę ir tikėjimą "naujais jausmais ir mąstymais" (galima įvardinti neištikimybe arba eretizmu ("naujais jausmais" tikėjime, apskritai jausmai yra tikėjimui pavojungi, elngva nuklysti įlankas), taigi pirmyn į pasaulį, į išbandymų glėbį, žinau, kad mano prigimtis ne tik dieviška, kad turiu įvairių polinkių, bet vis tiek leisiu save gundyti, kad įsitikinčiau, jog tikėjimas išliko. Eisiu į sektas,į striptizo barus, gi niekas nepanaikins mano meilės Dievui.

Akmenskelte, pasakysiu paprastai: atvėsk. Niekas nesikėsina į Tavo vertybes ir neketina jų kilnoti ir griauti. Pati viešai apsinuogini, pati ir verki, kad niekas to neįvertina.
Įžado savo neišlaikei.


Išrinktos vertingiausios iš vertingiausių 2013 metų verstinės knygos: http://www.skaitymom...php?-1170882133
Nė vienos neskaičiau, bet vis dar ruošiuosi klausyti "Veneros plauką".

O nori, kad išlaikyčiau įžadą?

Nuo ko atvėsti? Kodėl negalima atsakyt į mintis, teiginius? Jei nesinori diskutuot, tai gal tada išvis nereikia nieko sakyt, tada ir nereikės kartoti "atvėsk"

Tu negali atsakyti už visus: "niekas neketina", kiekvienas atsakom už save, savo veiksmus ir žodžius, pasakiau, ką norėjau, išsakiau savo poziciją ir dėl to esu rami, bet ne drungna ar vėsi.

Viešo apsinuoginimo nebijau, pati nusprendžiu, kiek noriu "atidengti", neketinu čia vaizduoti teisuolės ir neklystančios, jei jums tas "nuogumas" nepriimtinas, galiu ir nebūti savimi. Tiesą pasakius, diskutuoti čia nelabai pavyksta, kaip viena narė iš krikščionių forumo tarė, vyksta pagalvių mėtymasis, kai nebesimato to, kas buvo norima pasakyti, todėl užteks, tyliu.

Atvirumo neprašau įvertinti, užtektų,jei nebūtų svaidomasi dėl svaidymosi "švelniomis","objektyviomis įžvalgomis" po jų, tiesą pasakius, išties norisi dumti į laukus, kuo toliau nuo žmonių, pasaulio. Bet ką čia tikėtis jautrumo ir empatijos iš forumo, mane daug kas durnina, sako - ko tu kreipi dėmesį, nereaguok, na negaliu aš, nors tu ką, nenormali, nesutverta normaliai reaguot, nemoku būti abejinga. O kritika yra gerai, jei pamatuota, ištarta reikiamu laiku, reikiamoj vietoj ir protingo, išmintingo žmogaus.

Tai, kad diskusija prasidejo nuo musu sieliuksciu menkumo, tai ka jau cia ir diskutuoti. Tolerancija turetu buti is abieju pusiu

nu vaiku darzelis,dievazi..Akmenskelte, nori kalbet-kalbek,nori tylet-tylek,bet nereik cia musu bausti ir grasintis kaip mazam vaikui..nekalbesiu,tylesiu..nu ir kas? kaip nori taip daryk. cia mum dabar issigast,ar kaip? ....nebeiskenciau...

Nuo JŪSŲ? Kurių jūsų? Nebestulbinkit manęs Klausykit, jei jums kažkas kažką pasakoja, teigia ir jūs prisitaikot patys sau tuos teiginius, nusprendžiat, kad jums tai tinka, diagnozuojat sau ligą ar dar ką, tai čia kieno kaltė?

Aš sakiau, kad žmogus nėra vien kūnas, yra dar ir siela, todėl neužtenka žmogui vien tenkinti fizinius poreikius: maitintis, daugintis, etc, o jei pradeda dominuoti fizinių poreikių tenkinimas, siela traukiasi, dūsta, mažėja, iš sielos tampa sieliūkšte, negauna maisto, ne to fizinio.

Ku čia aš tyriau jūsų sielas ir sakiau, kad jos menkos, sieliūkštės?

Tai vaizdingas palyginimas, jei žmogus savaitę nevalgys maisto, jis storės, augs, stiprės jo kūnas?
Papildyta:



Nieko aš negąsdinu.

Tas pasakymas "kaip nori, taip daryk"....žodžiu, vienodai - būsiu čia ar ne, jokios reikšmės.... įdomiai su tuo abejingumu. Man nevienodai, jei jūs išties manot, kad aš jus žeminu, laikau ir vadinu menkomis. Nevienodai. Ta man geriau išvis netrukdyti, išeiti, jei išsiaiškinti nepavyksta ir sukeliu daugumai jūsų neigiamas reakcijas ir norą, kad "atvėsčiau".

Kuo aš jus baudžiu, grasinu? Kaip viena narė susitikime ištarė, man labai keistai nuskambėjo:" Aš knygas myliu, mėgstu, bet žmonių ne". Dabar suprantu, kodėl. Nes kur žmonės, ten nesusipratimai. Netgi tarp artimų žmonių jų kyla, tai ką norėti, jei visi skirtingų požiūrių, supratimo ir t.t. O dar kalbėtis virtualiai, kur nematai nei žmogaus, nei girdi intonacijos.

Todėl atsiprašau, jei išties jus įžeidžiau ir pasitraukiu, suDiev.

dar karta likau apšalus....kaip vienas žmogeliukas sako- pati su savim susipyko ir isejo....