QUOTE(klopedija @ 2014 09 26, 22:06)
Niekas negelia. Čia tik pati taip reaguoji.
***
Ot, labai norėčiau sužinoti, ką pati manysi tais pačiais klausimais po 10 metų.
Mano patirtis sako, kad įsitikinimai išlieka, bet požiūris keičiasi, prioritetai persikilnoja. Tai, kas dabar svarbu ar skaudina, po kelių/keliolikos metų tampa nebeaktualu ar net juokinga.
Niekas nesikeičia tuomet, kai žmogus izoliuojasi, kaip tas vienuolis, kuris su niekuo nebendrauja, net knygų neskaito, kad sąmonėje neįvyktų jokių pokyčių. Gyvendami su žmonėmis ar tarp jų, neišvengiamai esame veikiami. Partneris, bendradarbiai, draugai ir nedraugai įtakoja mūsų jausmus, mintis, elgesį.
O ypač įtakoja augantys vaikai. Jei stengiamės nesikeisti, katastrofa (bent jau dvasinė) garantuota.
Esu katalikė, bet ne labai uoli. Tuo Dievu, į kurį įtikėjau vaikystėje, ir dabar tebetikiu. Tikėjimo nepaveikė nei draugai, nei nevykusi santuoka, nei Kūdikio paauglystė, nei valstybės krizės.

Tikėjimo nesužlugdė net Jose Saramago

, tik papildė naujais jausmais ir mąstymais. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad davė progų ir pretekstų išbandyti savo dvasią. Aš
už pokyčius gyvenime! Išbandymai taurina Dvasią.
1. Kokias klausimais?
2. Aš kalbu ne apie požiūrį į nereikšmingus dalykus, detales, o apie pamatines vertybes,kodėl tu manai, kad jos turi keistis? (kalbi apie pokyčius). Jei mano prioritetai (vertybės) sudėtlioti taip, kaip man patinka, bet keistai atrdodo kitiems, tai jau yra blogai ir dėl to po 10 metų turi atrodyti kitaip?
Kad požiūris keičiasi į daud dalykų, aš sutinku. Bet tai kas kita, nei namo pamatai. Stogą galima pakeisti, kitos spalvos padaryti, sienas perdažyti ir t.t., bet pamati išliks. Nebennt nuspręsi iš pamatų viską sugriauti, tuo pačiu ir pamatus išrauti ir statyti visai ką kita, gal netgi be pamatų
3. Ką tu žinai apie dykumos vienuolius, jei teigi, kad jie su niekuo nebendrauja (100proc, t. y. išvis) ir jų samonėje nevyksta pokyčiai?Kaip tik vyksta milžiniški pokyčiai, sunkiai suvokiami mums, pasauliečiams.Nepaisant to, kad jie yra didelę laiko dalį fiziškai savo noru izoliuoti. Manai, kad pasaulis jiems gali duoti daugiau nei gali duoti malda, Dievas, nuolankumas?Taip teigti gali tik kalbėdama iš savo suvokimo plotmės.Ką čia dabar pasakyt, kad būtų sveikas humoras

Jei be perstojo bendrausiu su žmonėmis, tai į ką pavirs mano sąmonė, kokie pokyčiai bus, gal išvis jau būsiu nebe žmogus, koks antžmogis ar ateivis?
P.S. Kur aš kalbėjau apie dvasinę stagnaciją, nekaitą ir nebrandą žmogaus? Kaip sakoma, jei žmogus jaučiasi viską pasiekęs,. kone tobulas, labai patenkintas savimi ir savo dvasine padėtim, galima sakyti, kad nuo tos akimirkos jis pardeda pūti, mirti.
Apie vaikus - man patinka mintis, kad tėvai gimsta kartu su vaikais. Kai vaikui sukanka metai, tai jo tėvams irgi metai. Ir t.t. T. y, tėvai (kaip tėvai) auga kartu su vaikais. Man apskritai tai atrdo vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių uždavinių, patirčių - būti tėvais, iš tiesų būti, augti, patirti visus išbandymus, sunkus, nelengvas uždavinys.
Apie tikėjimą - aš irgi nesu uoli krikščionė, gal kada būsiu uolesnė, trūksta valios, pastangų, noro, uolumo, bet aš išties noriu ja būti, noriu niekada neišsižadėti, noriu sekti tuo, kuo tikiu ir kas man brangu, ir niekas neturi teisės iš to tyčiotis. Kaip aš nesityčioju iš ateistų ar gėjų.
P.S. Apie išbandymus - pagal tokį požiūrį (aplinka veikia, todėl reikia eiti visiems į ją, vienuoliai "elgiasi" kaip bailiai izoliuodamiesi)- reikia viską išbandyti, kad įsitikintum, ar tavo požiūris ir vertybės atlaikys "išbandymus" - paleistuvystė ar neištikkimybė papildys mano sąmonę ir tikėjimą "naujais jausmais ir mąstymais" (galima įvardinti neištikimybe arba eretizmu ("naujais jausmais" tikėjime, apskritai jausmai yra tikėjimui pavojungi, elngva nuklysti įlankas), taigi pirmyn į pasaulį, į išbandymų glėbį, žinau, kad mano prigimtis ne tik dieviška, kad turiu įvairių polinkių, bet vis tiek leisiu save gundyti, kad įsitikinčiau, jog tikėjimas išliko. Eisiu į sektas,į striptizo barus, gi niekas nepanaikins mano meilės Dievui.