Sveikutės
kaip smagu dėl Rikio

,o dėl Gliuko šiandien taip ir nepaskambinau-pirma diena po atostogų tokia sumauta buvo ,grižau kai išspausta citrina

,į tualetą nuėjau po darbo jau,paskambinti kažkam net minties nebuvo
bandysiu rytoj
Vilkra,aš pati buvau iš tų ,kurioms už nugaros šaipėsi,visa,ką dabar vadiname patyčiomis pergyvenau savo kailiu,todėl visiškai suprantu Laputaitę,tik mano mama nieko nežinojo,viską pergyvenau vienui viena,tavo Vaikui geriau ,kai turi kam papasakoti.Aš nesakiau,nes žinojau ,kad niekas nesikeis,tik mama labai dėl to jaudinsis,tiesiog saugojau ją,klasės auklėtoja buvo veidmainė,kai per jos pamoką visa tai vykdavo,ji viską matė ,bet nė žodžio,NĖ ŽODŽIO neištarė mane užtardama ar sudrausmindama tuos ,kurie tyčiojosi ir ne tik ji ,visi mokytojai tai matė ir tylėjo ir tai vyko trejus metus,dabar man atrodo ,kad tai buvo ne su manimi,dabar ,kai jau turiu gyveimo patirties,tikriausiai jau žinočiau ,kaip apsiginti ,tada visai nemokėjau atsikirsti ir tiesiog bijojau.....Viso to ppasekoje,buvau pilna kompleksų...bet viskas turi pradžią ,turi ir pabaigą-baigusi mokyklą įstojau į Medicinos mokyklą ir supratau kad visgi mokytis yra nuostabu,nes medicinkės grupė buvo tokia draugiška ir stipri ,kad ten buvau lyderė ,ir net baigiau ją su raudonu diplomu(beje ,jis iš tikro buvo raudonas)
Kitai metais bus 30 metų ir aš svajoju organizuoti grupės susitikimą,nes mirštu kaip noriu amatyti visas savo drauges,su kai kuriomis bendraujame visus tuos 30 metų ,kai kurių tiek metų ir nemačiau ,bet visas lygiai stipriai noriu apkabinti,kad per tuos dvejus metus apvertė mano pasaulį....O kai pradėju dirbti,ir mane pradėjo vertinti kaip specialistą ir kaip žmogų, manoo pacientai,visi kompleksai išgaravo,liko tik blogi klasės prisiminimai,kuriuos nugrūdau į giliausią sielos kamputį ,jie išlenda tik va tokiom akimirkom,kaip ši,rašau dabar ir ašaroju

Ir dar pasakyk savo vaikui-ką aš visada sau kartojau-už visus darbus -gerus ir blogus ,VISADA bus atlyginta-rizikuoju būti apšaukta nejautria,bet pasakysiu ,kad mano didžiajam tyčiotojui,jau keleri metai po vidurinės buvo atlyginta-gimė negyvas vaikas,o visai neseniai belaukdama stotelėje troleibuso,pamačiau prie kiosko tokį seną praplikusį diedą perkantį cigaretes,sulinkęs per puse,nudrenktais džinsais ir išklypusiais batais pasisuko į mane kad prisidegt,ir pamačiau tą,kuris kažkada man už nugaros......negaliu apsakyt ,kaip man širdis džiaugėsi,ir kai jis įsėdo į aikštelėje stovintį supuvusį AUDi ir bezdėdamas nuvažiavo,aš džiaugiausi,lyg auksinį pinigą gavusi,nes mano mašina tuomet buvo dar trejų metų,aš turėjau darbą ir man niekas neduoda tiek metų,kiek aš jų turiu,aišku tai blogi jausmai ,bet tas skausmas buvo toks didelis....Už viską gyvenime atlyginama,beje iš mano klasės jau penki -keturi vaikinai ir viena mergina- prasigėrė ir pasitraukė iš gyvenimo patys,o klasė buvo padlaižių ir garbėtroškų,tais laikais vertinusių tik firminius drabužius ir kitus blizgučius,turtingų tėvelių vaikučiai,apie jautrumą ,užuojautą kenčiančiam ,negalėjo būti ir kalbos...
Viską ištvers tavo Laputaitė,juodas periodas baigsis ir patekės saulė,apkabink ją ,jūs abi ištversite,tikrai...O su tėvais kalbėt beprasmiška-kokie tėvai ,tokie vaikai...deja
Išsiliejau ,mergaitės ,nepykit

,bet kai pasakai kam nors -lengviau...Aj dar,Vilkra,tegu dienoraštį rašo Laputė,popieriui neskauda,o ant širdies lengviau