Na va, mes jau po visko pagaliau!

šiandien grįžome namo, ligoninėj pabuvome savaitę. Martyna jaučiasi gerai, operacija praėjo lengvai, tik slogą žiaurią ten pasigavome, kuri aišku sveikti nelabai padeda

bet šiaip viskas neblogai, būklė gera.
O šiaip tai žinot slogūs įspūdžiai... daug sunkių ligoniukų, leliukų, tiesiai iš gimdymo atvežami, su siaubingomis ydomis, sudėtingiausi atvejai, o vienai mamytei palatos kaimynei leliukas reanimacijoj po operacijos mirė... tai kai pagalvoji dėl kokių šūdniekių mes kartais pergyvename... daug kas persidėliojo mano galvoj, yra apie ką pamąstyti...
o dėl kalbėjimo, aš žinau, kad ankščiau ar vėliau kalbės, šiaip tik norėčiau pasikonsultuoti su logopede, gal patars kokių gudrybių kaip prašnekinti vaiką, aš jau norėčiau po truputį jas suprasti

Martyna tai išvis dažniausiai nesivargina net išsižioti, uždara burna kažką mykia

ten susipažinome ir žaisdavome su 10 mėn mergyte, kuri čiauška nesustodama įvairiausius garsus, nu tai mum reikėjo slėptis po lapais prieš ją