Taip, tai tiesa. Bet cia ne dvasine priezastis, o psichologine. Vaikas nesamoningai perima elgesio modeli ir emocijas is mamos, labai anksti tas prasideda. Pirmiausia motina, kol nuo jos atsiskiria, tai paauglyste ateina, paskui tevas daro didele itaka. Ar psichologines priezastys susijusios su dvasinemis, as nezinau. Turejau nuomone, kad ne. Bet po to, kai sukonspektavau visa sasiuvini skirtingu zmoniu nuomoniu, kas yra dvasingumas, supratau, kad tai zodis, kuris neturi jokios tikros reiksmes. Tyrima toki dariau. Apie meile dabar tebedarau, irgi panasu.
Tarkim visos zino teorija, taip? Fizinis kunas zmogaus, paskui emocinis, mentalinis, kauzalinis ir t.t. dvasinis paciame virsuje, virs visu emociju ir psichologijos. Ir kas gali tai isgvildenti? Mazai kas rysi su ta savo dalimi turi, nes ten arti tas Dievo paveikslas, pagal kuri Jis mus sukure ir tebekuria. Kiek cia yra kasdien tai jaucianciu ir suvokianciu visais tais nematomais ir matomais kunais? Ir kas gali nustatyti, kiek dvasia yra kalta del fizinio kuno ligos? IR dar dėl kito žmogaus ligos? Dvasia niekuo nekalta, niekada. Problemos emocijose buna, mentale, grynai fizines buna. Ne vieno nera cia kompetetingo rasyti apie fizinius negalavimus is savojo to AS, kuris jau yra nebe asmenybe, o abstrakcija, panasumo i Dieva aspektas. Nera cia ne vienos tokios.
rausvos žuvelės
ištirps rytui tekant skausmu
spurdančios širdys