Mergaitės, labai noriu patarimo. Jau mėnuo praėjo , kai mano dvimetukas lanko darželį. Tiesa nepilnai, tik po dvi valandas, nuo 10 iki 12 val., nes auklėtoja nusprendė,kad jam ir to bus per daug. Problema yra tame,kad mano mažylio auklėtojos nesugeba užimti ir jį išblaškyti. Neįmanoma niekuom jo sudominti. Jis visas tas dvi valandas nuolatos reikalauja manęs, kartais su ašaromis, o joms išverkus ir be ašarų, bet vis tiek reikalauja. Ir žinoma nevalgo, prie maisto net neprisiliečia, nors atnešus į rūbinėlę, kartu su manimi valgo. Auklėtoja bandė du kartus jį užsimigdyti, bet pavyko tik vieną kartą kažkokiu būdu, o kitas kartas buvo nesėkmingas ir auklėtoja nuleidžia rankas. Ką man daryti? Kaip visa tai pakeisti? Kas jam yra? Visus tuos dvejus metus vaikas niekam nebuvo paliktas, visada tik su manimi. Bet tikrai nebuvo taip, kad jis bijotų žaisti be manęs (aišku, dabar jau manęs nebepaleidžia, net tėčiui su juo pasilikti pasidarė sunku). Buvo draugiškas , mielas berniukas, noriai kalbindavo kitus vaikus. Viskuo domėjosi, net nebrukant... Ar toks jo elgesys gali būti susijęs su tuo, kad niekur kitur nebuvo paliktas su niekuom (įskaitant močiutes ir senelius:tokių neturim)?
Išsakykite savo nuomonę šiuo mano atveju, labai prašau.
QUOTE(snaiga @ 2014 09 25, 10:53)
Mergaitės, labai noriu patarimo. Jau mėnuo praėjo , kai mano dvimetukas lanko darželį. Tiesa nepilnai, tik po dvi valandas, nuo 10 iki 12 val., nes auklėtoja nusprendė,kad jam ir to bus per daug. Problema yra tame,kad mano mažylio auklėtojos nesugeba užimti ir jį išblaškyti. Neįmanoma niekuom jo sudominti. Jis visas tas dvi valandas nuolatos reikalauja manęs, kartais su ašaromis, o joms išverkus ir be ašarų, bet vis tiek reikalauja. Ir žinoma nevalgo, prie maisto net neprisiliečia, nors atnešus į rūbinėlę, kartu su manimi valgo. Auklėtoja bandė du kartus jį užsimigdyti, bet pavyko tik vieną kartą kažkokiu būdu, o kitas kartas buvo nesėkmingas ir auklėtoja nuleidžia rankas. Ką man daryti? Kaip visa tai pakeisti? Kas jam yra? Visus tuos dvejus metus vaikas niekam nebuvo paliktas, visada tik su manimi. Bet tikrai nebuvo taip, kad jis bijotų žaisti be manęs (aišku, dabar jau manęs nebepaleidžia, net tėčiui su juo pasilikti pasidarė sunku). Buvo draugiškas , mielas berniukas, noriai kalbindavo kitus vaikus. Viskuo domėjosi, net nebrukant... Ar toks jo elgesys gali būti susijęs su tuo, kad niekur kitur nebuvo paliktas su niekuom (įskaitant močiutes ir senelius:tokių neturim)?
Išsakykite savo nuomonę šiuo mano atveju, labai prašau.
Išsakykite savo nuomonę šiuo mano atveju, labai prašau.
manau kad gali but susije su tuom kad jis prie jusu prisirises ir sunku atsiskirti.jei tuo labiau kad nebuvo su svetimu zmogum pasilikes.gali buti ir toks atvejis kad gal kuri mamyte pasilieka ir jam reik jusu nes galvoje jei kito mama pasilieka kodel mano negali .gal yra daugiau verkiamciu ir jis susigraudina.o gal tevelis gali nuvesti gal kitaip butu. cia tik mano asmenine nuomone
Mamyčių, kurios pasiliktų- nebėra. Aš viena tokia, kuri vaiką atveda vėliau ir per pietus pasiima, ir taip graudinu kitus. Stengiuos iš karto pasišalinti, bet ten įėjimas toks, kad neišvengiamai visi mato kas ateina.
Iš tikrųjų nebežinau kaip dar sudominti jį darželiu. Ir kalbu, pasakoju apie vaikučius, apie žaidimus, pati namie su juo žaidžiu darželį, bet jis vis tiek nepasiduoda.
Tiesą sakant, esu pasimetusi
Iš tikrųjų nebežinau kaip dar sudominti jį darželiu. Ir kalbu, pasakoju apie vaikučius, apie žaidimus, pati namie su juo žaidžiu darželį, bet jis vis tiek nepasiduoda.
Tiesą sakant, esu pasimetusi
Nesuprantu, ko auklėtoja rankas nuleidžia - nei jis pirmas vaikas, kuris sunkiai prie darželio pratinasi, nei paskutinis. Nebent mato, kad darželis nėra būtinybė, o mama jei nedirba, gali jį pasiimt po dviejų valandų, tai gal taip lengviau auklėtojai - sakyt, kad jam ir dviejų valandų per daug.
Palikit nuo ryto iki pietų. tos dvi valandos - per trumpas laiko tarpas. Mano nuomone. Čia jei darželio tikrai reikia. Jei yra galimybė pabūt namie, galima ėjimą nukelt metams. Trijų jau didesnis bus, protingesnis, gal it su vaikais įdomiau jau bus
Palikit nuo ryto iki pietų. tos dvi valandos - per trumpas laiko tarpas. Mano nuomone. Čia jei darželio tikrai reikia. Jei yra galimybė pabūt namie, galima ėjimą nukelt metams. Trijų jau didesnis bus, protingesnis, gal it su vaikais įdomiau jau bus
Taip, mama nedirba. Maniau susitvarkysiu su vaiku per dvi savaites ir kibsiu į darbo paiešką, bet gavosi kitaip.
Tiesą sakant, kažkodėl manau, kad dabar į mano vaiką ten niekas dėmesio nebekreips ir jis bus ten tas dvi valandas žliumbiantis vienas pats sau, o tokiu būdu darželio jis nepripažins niekada, nes nematys jo privalumų.
Dėl palikimo nuo pat ryto iki pietų... tai auklėtoja nesutinka, ir tiesą sakant aš net nebežinau kokį sprendimą turėčiau priimti. Gal keisti darželį? O gal tikrai metus palaukti?
Bet nesuprantu labiausiai vieno...kaip neįmanoma nukreipti vaiko dėmesio, jo užimti. Ką namie darau ne taip, kad darželyje auklėtojos neranda kaip prie jo prieiti ir padėti jam ten apsiprasti, užimant jį kokia nors veikla? Jis juk dvimetukas... niu turi būti kažkoks variantas...Kaip jam parodyti, kad ir darželyje gali būti smagu????
Tiesą sakant, kažkodėl manau, kad dabar į mano vaiką ten niekas dėmesio nebekreips ir jis bus ten tas dvi valandas žliumbiantis vienas pats sau, o tokiu būdu darželio jis nepripažins niekada, nes nematys jo privalumų.
Dėl palikimo nuo pat ryto iki pietų... tai auklėtoja nesutinka, ir tiesą sakant aš net nebežinau kokį sprendimą turėčiau priimti. Gal keisti darželį? O gal tikrai metus palaukti?
Bet nesuprantu labiausiai vieno...kaip neįmanoma nukreipti vaiko dėmesio, jo užimti. Ką namie darau ne taip, kad darželyje auklėtojos neranda kaip prie jo prieiti ir padėti jam ten apsiprasti, užimant jį kokia nors veikla? Jis juk dvimetukas... niu turi būti kažkoks variantas...Kaip jam parodyti, kad ir darželyje gali būti smagu????
QUOTE(snaiga @ 2014 09 25, 16:05)
Taip, mama nedirba. Maniau susitvarkysiu su vaiku per dvi savaites ir kibsiu į darbo paiešką, bet gavosi kitaip.
Tiesą sakant, kažkodėl manau, kad dabar į mano vaiką ten niekas dėmesio nebekreips ir jis bus ten tas dvi valandas žliumbiantis vienas pats sau, o tokiu būdu darželio jis nepripažins niekada, nes nematys jo privalumų.
Dėl palikimo nuo pat ryto iki pietų... tai auklėtoja nesutinka, ir tiesą sakant aš net nebežinau kokį sprendimą turėčiau priimti. Gal keisti darželį? O gal tikrai metus palaukti?
Bet nesuprantu labiausiai vieno...kaip neįmanoma nukreipti vaiko dėmesio, jo užimti. Ką namie darau ne taip, kad darželyje auklėtojos neranda kaip prie jo prieiti ir padėti jam ten apsiprasti, užimant jį kokia nors veikla? Jis juk dvimetukas... niu turi būti kažkoks variantas...Kaip jam parodyti, kad ir darželyje gali būti smagu????
Tiesą sakant, kažkodėl manau, kad dabar į mano vaiką ten niekas dėmesio nebekreips ir jis bus ten tas dvi valandas žliumbiantis vienas pats sau, o tokiu būdu darželio jis nepripažins niekada, nes nematys jo privalumų.
Dėl palikimo nuo pat ryto iki pietų... tai auklėtoja nesutinka, ir tiesą sakant aš net nebežinau kokį sprendimą turėčiau priimti. Gal keisti darželį? O gal tikrai metus palaukti?
Bet nesuprantu labiausiai vieno...kaip neįmanoma nukreipti vaiko dėmesio, jo užimti. Ką namie darau ne taip, kad darželyje auklėtojos neranda kaip prie jo prieiti ir padėti jam ten apsiprasti, užimant jį kokia nors veikla? Jis juk dvimetukas... niu turi būti kažkoks variantas...Kaip jam parodyti, kad ir darželyje gali būti smagu????
nekaltinkite aukletoju ir neieskokite priezasciu, kodel, ka daryti , kaip sudomint ir pan...atsakymas-vaikui dar per anksti i darzeli.kokia nauda, kad paliekat ar tai 2 val ar 8 val, o vaikas praverkia-jam tai trauma. vienareiksmiskai-atideti darzeli bent keliems menesiams, o paskui pabandyti vesti. jeigu vel reks, verks darzeli pradeti lankyti nuo kito rugsejo bus 3 metukai ir viskas bus kitaip.
mums analogiskai buvo, pradejo dukryte 2 metuku lankyti, reke, klyke,mergaites nekankinau, atjdejom darzeli iki 3 metuku.su 3 metukais ivyko stebuklas-mergaite noriai eina, tos pacios aukletojos, cia ne aukletojose probema- o vaike, tiesiog dar per mazas darzeliui.o del darbelio-tai suprantu kad darbas labai reikalingas, bet taip pat neskubekite i jo paieskas-vaikas dar nepriprates prie darzelio, toliau netgi jei iprastu, apgalvokite ka darysite jam susirgus.naujas darbas-biuleteniu imti negalesi.o ligu neisvengsit
linkiu jums kantrybes ir pamatysite viskas bus gerai, tiesiog ateis laikas ir su sypsena keliaus mazius i darzeli.bet verkiancio vaiko palikineti darzeli, tikrai nepatarciau
Nieko negaliu kaltint tik save. Todėl ir ieškau priežasčių kodėl mano vaikams taip sunku integruotis į naują aplinką.
Ausrele123, aš turiu patirties su nesėkminga adaptacija, panašia kaip jūsų.Mano pirmas vaikas taip pat darželio nepripažino,ir būti normaliu darželinuku jam nepavyko.
Todėl man itin skaudu, kai istorija kartojasi vienokiu ar kitokiu būdu.
Ausrele123, aš turiu patirties su nesėkminga adaptacija, panašia kaip jūsų.Mano pirmas vaikas taip pat darželio nepripažino,ir būti normaliu darželinuku jam nepavyko.
Todėl man itin skaudu, kai istorija kartojasi vienokiu ar kitokiu būdu.
Mano abu irgi verkė. Ir abu verkiančius palikau. Dvimetinukus. Reikėjo į darbą grįžt ir tiek. Ir abu priprato beigi nieko baisaus nenutiko jiems. Tik aš neturėjau prabangos žaistis, todėl ir vaikai greitai suprato, kad nieko nebus Vyresnis jau mokykloj, o mažas į darželį bėga patenkintas ir laimingas. Nu vat reikėjo tą verkimo periodą pereit ir tiek. Ir absoliuti dauguma vaikų tai praeina. Pas mano mažąjį yra penkiamečių, kurie be ašarų mamų nepaleidžia 
Žinoma, jei yra galimybė nevest, greičiausiai verta ir iki trijų metų palaukt. Bet jei nėr, tai vedi ir tiek. Pripranta ir išmoksta jie visur dalyvaut
Vyresnis jau mokykloj, o mažas į darželį bėga patenkintas ir laimingas. Nu vat reikėjo tą verkimo periodą pereit ir tiek. Ir absoliuti dauguma vaikų tai praeina. Pas mano mažąjį yra penkiamečių, kurie be ašarų mamų nepaleidžia Žinoma, jei yra galimybė nevest, greičiausiai verta ir iki trijų metų palaukt. Bet jei nėr, tai vedi ir tiek. Pripranta ir išmoksta jie visur dalyvaut
O as siulyciau jei yra galimybe, keisti grupe, aukletojas. Zinau pati pora pazistamu vaiku atveju, kai tragedijas kele del darzelio (lopselinukai), kol nebuvo pakeistas darzelis. Vaikai eina noriai, jokiu asaru ir isteriju. Nuo aukletoju labai daug kas priklauso.
Pvz pas mus darzely greitai nuramindavo lopselinukus, istisai su jais uzsiimdavo. Ryte kol verkia ant ranku nesioja ne tik aukletoja bet ir auklyte. Turi miegamajame supynes, susodina visus vaikus kiek telpa ir supasi rytais visi. Zaidzia su vaikais aukletoja parkritus ant kilimo istisai. Vienu vaiku nepalieka niekada netgi jiems uzmigus. Ateini vakare pasiimt vaiku, tai vaikai kiek telpa antkeliu susede tiek pas aukletoja tiek pas auklyte, po pora minimum ant keliu, kiti aplink sukasi, zaidzia ir t.t.
Mano abu nuo 2 metu keliavo, nei vienam jokios adaptaccijos nereikejo. Galvojau sunus sunkiau pasiliks, tai kur tau, ateinu pirma diena per pietus pasiimt, o jis namo nenori eiti, bliauna kad issivedu Bet va dabar kai didesnis, 4 metai, tai pasako kad nenori eiti i darzeli, nori buti namie su manim. Bet nei verkia nieko, niekada. Eina normaliai i darzeli be problemu. O dukrai tai galiu net nesiulyti namie pasilikt, jaii darzelis pirmoje vietoje, aukletoja jai labai patinka 
Pernai buvo apsirgus aukletoja, tai vakarais asaras graudzias liedavo, kada gris.. 
Pvz pas mus darzely greitai nuramindavo lopselinukus, istisai su jais uzsiimdavo. Ryte kol verkia ant ranku nesioja ne tik aukletoja bet ir auklyte. Turi miegamajame supynes, susodina visus vaikus kiek telpa ir supasi rytais visi. Zaidzia su vaikais aukletoja parkritus ant kilimo istisai. Vienu vaiku nepalieka niekada netgi jiems uzmigus. Ateini vakare pasiimt vaiku, tai vaikai kiek telpa antkeliu susede tiek pas aukletoja tiek pas auklyte, po pora minimum ant keliu, kiti aplink sukasi, zaidzia ir t.t.
Mano abu nuo 2 metu keliavo, nei vienam jokios adaptaccijos nereikejo. Galvojau sunus sunkiau pasiliks, tai kur tau, ateinu pirma diena per pietus pasiimt, o jis namo nenori eiti, bliauna kad issivedu
Bet va dabar kai didesnis, 4 metai, tai pasako kad nenori eiti i darzeli, nori buti namie su manim. Bet nei verkia nieko, niekada. Eina normaliai i darzeli be problemu. O dukrai tai galiu net nesiulyti namie pasilikt, jaii darzelis pirmoje vietoje, aukletoja jai labai patinka Pernai buvo apsirgus aukletoja, tai vakarais asaras graudzias liedavo, kada gris..
Pas mus auklėtojos super buvo abiejuose lopšeliuose, o ir vest pradėjau abu ne nuo rugsėjo 1-os, kai daug verkiančių ir visiems gal dėmesio neužtenka. Nu bet vat abiem reikėjo to adaptacinio periodo, kad nuo mamos sijono nors kiek atsiplėšt Gal todėl, kad be tėčio daugiau niekam jie palikti nėra buvę. Mamyčiukai tokie abu 
Gal todėl, kad be tėčio daugiau niekam jie palikti nėra buvę. Mamyčiukai tokie abu
Mano atveju, manau,kad problema yra manyje, nes auklėtojos man tikrai labai fainos atrodo. Ir auklytė miela. Neatstumia tų mažylių.
Esmė yra tikrai kažkur kitur. Manasis mažylis taip pat nebuvo niekam paliktas, išskyrus tėčiui. Sieju kol kas viską tik su tuo.
Aš suprantu,kad vaikai visi verkia. Bet elgesys ne toks kaip manojo. Jie verkia išgyvendami išsiskyrimo jausmą su tėveliais. Grupėje kartais nuo karto susigraudina, bet jie ir žaidžia ir valgo ir pan.... ir neklykia ištisai.
Tuo ir skiriasi manasis nuo kitų, kad nei žaidžia, nei valgo, tik nuolatos reikalauja manęs. Jo dėmesio, nuo to, kad "mama dingo", neina nukreipti, neina jo užimti.
Aš ir namie jam aiškinu,kad mama niekur nedingsta, ji grįžta po darbelio, ir žaidimus žaidžiam, knygą apie darželį nusipirkau ir skaitinėjam kas vakarą. Be to, jis mato,kad rytais nei tėčio nei sesės nėra ir visada klausia kur jie, ir visada atsakymas tas pats: sesė mokykloj, tėtis dirba... jis supranta,kad visi kažkur eina. Ir darželis pažįstamas, nes du metus ten kartu savo sesę vedžiojom...
Atrodo visos sąlygos yra vaikui persilaužti, bet nepasiduoda ir gana.
Esmė yra tikrai kažkur kitur. Manasis mažylis taip pat nebuvo niekam paliktas, išskyrus tėčiui. Sieju kol kas viską tik su tuo.
Aš suprantu,kad vaikai visi verkia. Bet elgesys ne toks kaip manojo. Jie verkia išgyvendami išsiskyrimo jausmą su tėveliais. Grupėje kartais nuo karto susigraudina, bet jie ir žaidžia ir valgo ir pan.... ir neklykia ištisai.
Tuo ir skiriasi manasis nuo kitų, kad nei žaidžia, nei valgo, tik nuolatos reikalauja manęs. Jo dėmesio, nuo to, kad "mama dingo", neina nukreipti, neina jo užimti.
Aš ir namie jam aiškinu,kad mama niekur nedingsta, ji grįžta po darbelio, ir žaidimus žaidžiam, knygą apie darželį nusipirkau ir skaitinėjam kas vakarą. Be to, jis mato,kad rytais nei tėčio nei sesės nėra ir visada klausia kur jie, ir visada atsakymas tas pats: sesė mokykloj, tėtis dirba... jis supranta,kad visi kažkur eina. Ir darželis pažįstamas, nes du metus ten kartu savo sesę vedžiojom...
Atrodo visos sąlygos yra vaikui persilaužti, bet nepasiduoda ir gana.
Nu dvi valandas pacypt yra lengviau, nei visą dieną
Vyresnis mano tris savaites nieko nedarė ir niekur nesijungė, valgydavo kažkiek, bet ne visada, miegodavo (nes pusę dienos praverkus sunku neužmigt). Ir tik tada, kai baigėsi liūdesio periodas, prasidėjo žaidimai ir įsitraukimas į veiklą. Ne visiems tai vienodai ateina, ne visi vienodai linkę į žaidimus su kitais. Tuo labiau dvimečiai. Man tai jie dar individualistai tokiam amžiui labiau atrodo. Nors šiaip labai bendruomeniškas ar labai "prie chebros" maniškis taip ir netapo iki šiol.
Vyresnis mano tris savaites nieko nedarė ir niekur nesijungė, valgydavo kažkiek, bet ne visada, miegodavo (nes pusę dienos praverkus sunku neužmigt). Ir tik tada, kai baigėsi liūdesio periodas, prasidėjo žaidimai ir įsitraukimas į veiklą. Ne visiems tai vienodai ateina, ne visi vienodai linkę į žaidimus su kitais. Tuo labiau dvimečiai. Man tai jie dar individualistai tokiam amžiui labiau atrodo. Nors šiaip labai bendruomeniškas ar labai "prie chebros" maniškis taip ir netapo iki šiol.
