Susapnuotas gimdymas

Gegužės 17 d. Būtent ši diena kalendoriuje pažymėta raudonai. Šios dienos laukiu su nerimu ir su begaliniu džiaugsmu. Jau labai nedaug liko laukti.
Gegužės 16 d. man labai neramu, nes nejaučiu jokių artėjančio gimdymo požymių. Sunerimstu dar ir todėl, kad gydytojai pranašavo man priešlaikinį gimdymą ir net jie netikėjo, kad išvaikščiosiu iki gegužės... Nuvažiuoju pas savo gydytoją paskutiniam vizitui į polikliniką ir išprašau siuntimą į ligoninę, jeigu gimdymas neprasidėtų laiku.
Aš vos paeinu. Esu stora, nerangi ir sunerimusi. Laikau rankose siuntimą lyg kokį bilietą į patį geriausią koncertą, į pačią egzotiškiausią kelionę.
Grįžusi namo daug miegu. Nieko negaliu daryti. Mano kūdikis beveik nejuda. Aš verkiu. Bandau žadinti, pabaksnoju į šoną. Išgeriu šiltos arbatos ir laukiu. Prašau jo pajudėti ir skaičiuoju iki 10. Jeigu nepajudės skambinsiu vyrui ir važiuosim į ligoninę. Vos vos krustelėjo. Ir vėl. Jau labiau ir mano kūdikis turbūt pabuvo. Pradėjo šėlti. Ačiū Dievui. Nuotaika gera, laukiu rytojaus.
Gegužės 17 d. Tikrai nesitikėjau, kad šią dieną dar būsiu stora. Bet esu. Iš kažkur pajuntu jėgų antplūdį ir pradedu ruoštis. Aš jau mieste ir tvarkau reikalus. Užeinu aplankyti bendradarbius, o jų nustebę veidai vėl primena man apie tai, kad man jau suėjo terminas. Aš paslaptingai tyliu, kai manęs klausia „kada jau tau?“. Mano atsakymas sukelia šiokią tokią paniką. Bet tik ne man.
Šiandien sukoriau 100 kilometrų. Ir iš kur tiek jėgų? Matyt kūdikis taip pat gerai nusiteikęs, nes nuolatos juda. Ir man tada ramu. Susidedu likusius daiktus. Ir svajoju.
Gegužės 18 d. Rytas. Lyja. Negi šiandien? Nejaučiu jokių požymių. Ne, dar ne šiandien. Bet į ligoninę važiuosim. Važiuojame taksi, vairuotojas palinki lengvo atėjimo.
Paklauso širdelę. Plaka gerai ir aš laiminga. Svajoju kuo greičiau turėti savo kūdikį. Jau nebegaliu daugiau laukti. Mane nori paleisti namo, nes aš nejaučiu jokio skausmo... Mano nusivylimo nesugeba paslėpti dirbtinė šypsena. „Kai pradės labai skaudėti – atvažiuosi“. Bet aš nenoriu namo. Namo grįšiu tik su kūdikiu ant rankų! Taip nusprendžiau. Atėjo nauja gydytoja ir patikrino gimdymo takus. Jos akys linksmos, aš kupina vilties laukiu... „jau pusė darbo padaryta“ – nuskamba lyg lemiamas komisijos sprendimas. Valio! Aš gimdau! Bet man nieko neskauda...
Su vyru gimdykloje juokiamės. Mes taip ilgai laukėme šios akimirkos. Man kol kas neskauda. Prisiminiau savo sapną. Jame buvau įspėta, kad gimdymas bus beprotiškai sunkus, kad mano vaiko gyvybė kabos ant plauko. Sapne vaikas įstrigo gimdymo takuose. Bandau sužinoti, kokiu atveju atliktų cezario pjūvį. Pasirodo, mano galimybės vertinamos 50/50. Labai noriu cezario... nes bijau sapno.
Nuleido vandenis ir prasidėjo „džiaugsmai“. Akys apsiblausia ir ausyse spengia nuo sąrėmių skausmų. Bandau kvėpuoti, kad mano kūdikis geriau jaustųsi. Negaliu įkvėpti. Negaliu pajudėti. Įsikandu čiužinį. Mano sąmonė trūkinėja. Prašau epidūrinės nejautros. Jeigu dar kurį laiką mane kamuos tokie žudantys skausmai, turbūt reikės mane gaivinti, ką jau kalbėti apie stūmimą. Maldauju, kad padarytų epidūrą... Man jau nebeskauda. Palaima, džiaugsmas, nerimas – visi jausmai susimaišė. Man sąrėmiai, o aš galiu net miegoti! Tokios laimės tikrai nesitikėjau... Paskambinu neseniai gimdžiusiai draugei, pasikalbam... Ir tik tada, kai lieku palatoje viena, pagaliau suvokiu, kad greitai tapsiu mama. Nuo šių minčių mane apima begalinis jaudulys ir aš pradedu baisia drebėti. Jaučiuosi turbūt taip, kaip senučiukė, kuri negali suvaldyti savo drebančio kūno. Nusnūstu.
Mane pažadina gydytoja, kuri atėjo eilinei apžiūrai. Štai ir vyras jau grįžo. Reikšmingas gydytojos veidas kaip verdiktas – PRADEDAM!
Aš nežinau, iš kur gavau tiek energijos, jėgos. Aš pasiruošusi padaryti viską, iškęsti baisiausius skausmus, kad tik mano kūdikis gimtų kuo greičiau. Galvytė užgimė pakankamai greitai, tarp stūmimų dar sugebėjom pajuokauti. Nuaidėjo mūsų juokas ir gimdykloje prasidėjo šurmuliukas. Girdžiu, kad kažką kalba apie virkštelę. Na taip, žinau, juk būna apsisukusi virkštelė, bet ją galima juk nuimti ir pavojaus kaip nebūta. Bet kažkas ne taip. Kurį laiką man neleidžia stumti, nors aš vos laikausi. Man dingsta sąrėmiai. Prasidėjo tikra panika. Girdžiu kaip gydytoja liepia sukviesti visus, kas tik gali padėti. Mano vaikas negali gimti. Jis įstrigo. Kažkas man rėkia: „daryk ką nors! Tavo vaikas miršta!“ Aš stengiuosi iš visų jėgų... stumiu kiek tik turiu sveikatos, bet sąrėmių nėra. Skatinamieji jau nebedozuojami, nustatė maksimalią dozę. Niekas nepadeda. Man trūksta oro. Akyse pažaliavo. Negi aš mirštu? Kartu su vaikeliu? Aš negaliu net pajudėti. Jaučiu, kaip mano krūtinę užgulė sunkus gydytojo svoris. Dar keli žmonės laikė kojas ir jas beprotiškai skaudėjo. Aš jau nebegaliu kvėpuoti, o man vis kartoja į ausį: „Įkvėpk paskutinį kartą ir stumk!”. Prašau Dievo, kad man padėtų įkvėpti. Kad padėtų stumti, o mano vaikeliui kuo greičiau gimti. Įkvėpti aš nesugebėjau. Bet stūmiau. Iš paskutinių. Kieno rankos buvo laisvos, ties stūmė kartu su manim. Tiesiog išspaudė iš manęs mano vaikelį. Aš nesugebėjau atsimerkti, tik pajutau, kaip subliuško mano pilvas.
Aš viską girdžiu. Bet negirdžiu savo vaiko verksmo. Girdžiu komandas: „gaivinti“, „atsiurbimą“, „širdies masažą“. Net verkti negaliu ašaromis, nors viduje isteriškai raudu. Pradėjau melstis. Prašiau Dievo palikti man mano kūdikį. Ir išgirdau knirktelėjimą...
Norėjau girdėti vėl ir vėl. Nežinau iš kur aš radau jėgų, bet norėjau bėgti pas savo kūdikį. Staiga atsigavau ir aš... Pasirodo, mano vaikelis labai norėjo gyventi, jis pats susitvarkė, nereikėjo nei gaivinti. Ačiū Dievui. Dar gimdykloje priglaudžiau jį prie krūties. Nenorėjau, kad ši akimirka kada baigtųsi.
Rytą pamačiau save veidrodyje – veido kapiliarai sutrūkinėję, akys pasruvusios krauju, o aš stoviu tokia laiminga, nes aš jau MAMA.

Saunuoliai jus abu aukit sveiki ir dideli

NU aciu Dievuliui kad viskas baigesi laimingai

neįsivaizduoju, kodėl tau taip sakė...juk gydytojai turi padėti, nurodyti, ką reikia daryti, o ne isteriškai šaukti....

Šaunuole, Uogiene aukit didučiai viskas bus gerai, nes jau yra gerai

Sveikinu sulaukus savo džiaugsmelio

Labai jaudinanti istorija. Tu shaunuole Uogiene! Taip netoli nuo tragedijos, bet jus sugebejote! Linkiu buti laimingais ir sveikais.

Kaip faina.Sveikatos,aukit dideli ir stiprus

Ačiū labai už palaikymą. Tiesiog tą akimirką, kol laukėm kūdikio įkvėpimo, spėjau pasimelsti, paprašyti Dievo pagalbos, pagalvoti: "na kodėl man visa tai turėjo nutikti" Kai suvoki, kokia trapi ta gyvybė, pasikeičia gyvenimas Aš tikiu stebuklais, nes vieną jau turiu

Iš visos širdies linkiu jums sveikatytės ir stiprybės, kad augtumėte dideli ir kabintumėtės į gyvenimą kaip ir pačią pirmą akimirką

DAUG SVEIKATOS IR KANTRYBES!!!!!!!SVEIKINU!!!

kaip gerai, kad tavo kudikelis turi du angelus - angela sarga ir tave... aukit dideli, sveiki ir stiprus

Saunuole mamyte, tiek daug iskentejai, bet svarbiausia, kad del to dabar turit Stebukla