laba diena. Net nezinau nuo ko pradeti pasakoti, nes pas mane problemu aibe... Gal pradesiu nuo vaikystes. Turejau sunkia vaikyste, tevai gere, musesi, gyvenome skurde, uzaugino praktiskai mociute. Per ta laika uzaugo pagiezos, kartais nepykantos, kartais gailescio jausmas tevams. Po to pasidariau visiskai abejinga jiems. Mano vienintele svajone buvo kuo greiciau dingti is namu. Atsirado vaikinas. Isimylejau. Viskas pradzioje kaip ir pas visus lyg pasakoje. ilgi susitikimai, linksmybes, buciniai, seksas... man tuo metu buvo 17m todel nelaibai ir rupejo ar saugus tas seksas ar ne. Abu sakydavome, bus tai bus, juk vienas kita mylime. Ir viena karta suzinojau, kad laukiuosi. Atsikrausciau pas jo tevu. Visa nestuma jo tevai su manimi elgesi sakykime normaliai. Bet jis, jam buvo nesvarbu.. gerdavo, per naktis negrizdavo. As taiksciausi, nes neturejau kur dingti. Kai pagimdziau, prasidejo dar vienas baisus mano gyvenimo etapas. Is jo tevu ir seseru patyriau tiek patyciu, egresijos kiek niekada nebuvau patyrusi. Man net neduodavo valgyti. Karts nuo karto nuvykdavau pas tevu pasigamindavau atsargu. taip isgyvenau apie du metus. Del ko? Del to kad ji mylejau. Daug kartu prasiau iseiti kartu atskirai gyventi,bet jis nesutikdavo, paklusdavo motinos valiai. Sitiek asaru isliejau.. Viena diena neapsikentusi issikrausciau pas mociute. Jis nesipriesino. Pasake tavo valia rinktis ir kad del visko as pati kalta, nes nemoku bendrauti su zmonem. Pas mociute isgyvenau apie 9men. Tada mano gyvenime atsirado kitas zmogus. Tikrai labai geras ir labai mane mylejo. Bet tuo metu suzinojo mano dukros tevas ir vel pradejo man vezti geles, grazus zodziai, meile. Viskas kaip draugystes pradzioje. Paslydau ir vel grizau pas ji, bet su ta salyga kad ieskosim savo namu. Sutiko. Per didziausius pykcius su jo tevais, isejom. Dabar jau 2m gyvenam savo name,bet jokios laimes nera. Tikrai nesu tingine. Man yra 24m, auginu 5m dukra, priziuriu namus, auginu didziulius darzus, kiaules, gaminu valgyt, dirbu maisto prekiu parduotuvej, einu iki nuvirtimo. Jis ukininkauja. Atrodo gal viskas ir neblogai, bet kartais noriu mirti. Nekarta galvojau apie savizudybe, bet sulaiko baime palikti dukra. Del ko taip yra, Del to kad jis mane kolioja paciai slyksciausiai zodziai, kartais negrizta namo po kelias paras.. pasako kad as pati kalta, isvedu ji is kantrybes ir jei kas nepatinka liepia eit lauk. Neturiu kur... kartais labai noreciau iseiti, nes jauciu jog jo nebemyliu, bet kartais pasidaro baisu, kaip as gyvensiu be jo.. neturiu jokiu draugiu. Neturiu tam laiko, o kai galbut atsirada galimybe su kazkuom susipazinti, nebenoriu, nemoku bendrauti. Per tiek metu maciau tik darba, mes niekur kartu neisvykdavome. kartais jis grasina kad mane primus, kartais stumdo, kartais tyciojas, bet as nusivalau asaras ir vel einu nuleidusi galva.. nezinau ka man daryti.. iseiti tikrai neturiu kur, o pinigus kuriuos uzdirbu uztenka tik pragyvenimui...