Mūsų vienetiniai beveisliukai

Na, mudvi pernai su tom senolem likimo drauges buvom...tik mano sunes atvejis sakyciau truputeli lengvesnis...
Man tai buvo pirmas nukarsintas sunelis...sakai duokDie nematyt tos senatves...bet o kaip kitaip-mano giliu isitikinimu kur kas baisiau kai umiai suni kokia beda suriecia ir ji reik dar gana tvirta migdyt tarkim draugu malinukui birzeli inkstai parejo...uzmigde 10metu suni...tikrai dar nebuvo susenes...maniske buvo beveik susenus, tiesa, orientacija dar buvo gana gera (prie tokiu aplinkybiu) ir virskinimas puikus...senuka sakyciau lengviau paleist, padekojant auksciausiam uz ta grazu bendra laika...
didziule klaida daro tie, kurie pernelyg sureiksmina ta savo numyletini, tipo kito tokio nebus ir pan...nu bet visi ji savaip zavus, mieli, nereik lygint...

Mano senukas, ale VA, link 14 metų keliavo Buvo judrus, gražus, energingas tik kurčias. Nebegalėjau palaido vedžiot. Ir numirė laimingai. Grįžau namo per pietus ir radau nebegyvą. Ryte dar buvo sveikut, sveikutėlis. Nežinau, gal koks infarktas? Labai bijojau, kad sirgs, kankinsis, todėl širdy gera buvo, kad jis taip lengvai iškeliavo.

Šiaip pusę gyvenimo buvo šertas košėm. Paskui bandėm sausu maitint. Galiausiai perėjom prie RAW. Ir tiesą pasakius išvaizda nieko nesiskyrė, kaip bemaitinom. Vis žadėjau pafotografuot, kai viskas sužaliuos ir nespėjau:( Nieko negalima atidėliot...

nors turėjau daug šunų,bet nė vieno neteko karšint. Vienas nugaišo staiga dar jaunas,pora kitų nelaimingai papuolė po ratais, vieną piktavalis kaimynas nubaigė,o mano pirmasis šuo,su kuriuo po stalu kartu sėdėjom,kalbama,nusižudė. Skamba juokingai,bet Meškiui buvo gal 14,gal 16 metų-šuo atsargus,šalto karšto matęs palindo po mašina.Vairuotojas,irgi kaimynas, pasakojo,kad bandė išvengt bėdos,bet nepavyko.Šuo piktybiškai sėdėjo vidury kelio,nesitraukė,paskiau puolė po ratais.Visi galvas krapštė nesupratę.

Tai įsivaizduoju,kad Pinkį bus labai sunku nukaršint,nes po gero pusmečio jau kaip šeimos narys...

O čia jau nesutinku. labai sunku, sakyčiau neįmanoma nelygint. Ypač jei po vieno iš karto ateina kitas. Per savo gyvenimą turėjau 5 šunis ir tik vieną tą Savajį, kurio deja jau nebėra. Kiti buvo, džiugino, bet vis dėl to nebuvo Tokie. Kad ir dabartinis kinkongas, myliu, rūpinuos, bet tikrai tai nėra mano šuo

Ir man tas pats. Yra šunys, ir yra ŠUO. Tas vienas, kuris yra tikrai kažkuo ypatingesnis. Niekuo neišskirtinis galbūt, bet jis tiesiog kitoks. Savimi.
Ir čia ne šuns sureikšminimas ir tikrai ne sužmoginimas.

Nu jo...tas,kurį kaimynas nukakošijo buvo pusiau žmogus...kaži,ar tokį dar kada turėsiu...

As asmeniskai ilgiau ar trumpiau laikiau 12 sunu, 10 vienaip ar kitaip ju iskeliave pas vaivorykste...buvo ir tu paciu veisliu po pora egzemplioriu...
ir nepasakyciau, kad kazkuris vienas buvo be galo ypatingas - kievienas turejo savo zavesio ir savu minusu...visi buvo be galo myleti ir iskeliave apraudoti.
Dar sakyciau turbut labai istringa tas suo, su kuriuo augta, pirmasis asmeninis ir pan., bet cia veikiau ne tiek paties suns isskirtinumas, kiek dar sukurta papildoma emocine verte..na, cia tik mano pasamprotavimai
--------------
Agne, ta sureiksminima tai gal labiau taikau tiems, kur be galo apraudoja savo iskeliavusi auginti ir sako daugiau tokio nebebus, o kitokio nebenoriu...sunininkam gal tai nelabai taikoma, nes vistiek po kelis mylimukus pergyvenam ...

manau, tai labai žmogiška ir visiškai suprantama

Žinok, ne pirmas ir ne paskutinis šuo... Vis tiek ne visus vienodai apraudi ir ne visų vienodai trūksta...

Nors... Kiekvienas mes tą išėjimą įsivaizduojam kitaip. Kam tai nutrūkusi styga, kam emocinis šokas su įsitikinimu, kad taip neturėjo būt, kam tiesiog natūralus gyvenimo ratas. Visi skirtingai tą priimam ir ne vienodai su tuo susitaikom. Juk ir žmonių gedim skirtingai - kas metus, kam mėnesio užtenka, o kas visą gyvenimą...

Su tuo susitaikius tiesiog lengviau gyvent...

Kažkaip pernelyg liūdna tema nusistatę... geriau aš jum linksmesnę istoriją papasakosiu apie šuniukus-girdėjau iš valytojos
Žodžiu,jinai laiko spanieliuką-kaip žinia paukštšunis plius dar miesčionis-taip kad vištos kaime-laikykitės
Na,kaip ir pusė Lietuvos,moteriškė turi kaimą. Kaime kaip priklauso-šunelis prie būdos,vištos,karvės. Vištų be vyro gaidžio irgi nebūna,kaip žinia o gaidys ir kaimo šunėkas-draugai baisiniai. Taigi besisvečiuodamas kaime spanielis užsivijo gaidį. Gaidys-pas draugelį būdon. Draugelis krūtine būdos angą užstojo ir viskas-gaidžio kaip ir nėr,spanielis pasimetęs.O gaidys-na ką gaidys -tupi būdoj ir gieda visa gerkle: tipo išgraužk dabar,manęs nė pro kur nepaimsi

vėlgi ir tas susitaikymas... Jeigu kas sakytų, kad reikia mano saulelę spindulėlį migdyti mažu nualpčiau, o va senukui buvo 16 metų... pusę metų gydėm inkstus. Kurie nebedirbo. Kas antrą dieną vienokių vaistų leidimas, rečiau - kažkokių kitokių, kas savaitę kraujo tyrimai. Buvo pagerėjimas, kas teikė labai daug vilčių, o paskui blogėjimas... Šuo neteko apetito. Klaikiai sukūdo. Naktimis užeidavo drebulys (tiesiog organizmo apnuodijimas kaltas dėl neveikiančių inkstų), drebėdavo prie manęs prisiglaudęs, o aš per naktis nemiegodavau. Neturėjau tokios širdies, kad jį nustumt, tai kartais tiesiog pati pasitraukdavau. Aplinkiniai visi sukiojo pirštą prie smilkinio, kad kankinu šunį... Ai kur dar didžiausios balos, nuolatinis troškulys ir sudžiūvusi nosytė... Vėliau pradėjo atsisakinėti žarnynas... Tiesiog atėjo tokia diena, kai suvokiau, kad viskas. atėjo TA diena. ir dabar rašydama ašaroju... Bet išgyvenant visas aplinkybes, tiesiog susitaikiau su tuo, kad reikia jį paleisti. Buvo labai skaudu. Stovėjau savanorių prospekte prie auto su šuniu į pledą susuktu ir raudojau. Bet kažkaip man viskas natūralu atrodė, ir kai viskas pasibaigė net pajaučiau palengvėjimą, kad jis nebesikankina. Aš su juo užaugau nuo 11 metų. Su juo pripratau miegoti liečiant koja šunį... Tikrai labai mylėjau, bet kažkaip galvoje sudėliota, kad įvykdėm viską kaip priklauso. Mylėjau, o kai reikėjo slaugiau ir gydžiau. Vėliau atsisveikinau. Ar tai reiškia, kad jis buvo ne mano šuo? Nemanau, tiesiog viskas vyko natūralia eiga.
Manau netekus augintinio netikėtai ar ne laiku, jausmai būtų visai kitokie, Ir to tokio susitaikymo nebūtų... net pagalvot apie tai nenoriu...
Torino jau 6...