QUOTE(RositaK @ 2014 10 20, 10:37)
normalu
Va ir mane gąsdina mintys, kad iškils kokių nors nenumatytų trukdžių ir grįšiu namo nieko nepešus

Šian dar šeimos gydytoja "maloniai nuteikė" - nu ką tie turkai? Ką jie turi?

Sakau, turi gerą laboratoriją... Aj, sako, kažin kokio ten gerumo... Tik tiek, kad jie kitokie, geresni žmonės... Bet sako jei jau važiuojat turit tikėti... Pati jaučiu galvoja - durneliai....

Bijau eiti pas ginekologą, nes ir tas matyt nuteiks "optimistiškai"
Šlykščiausia tai, kad nežinau nepastojimo priežasties. Jei ji būtų žinoma, būtų galima koncentruoti į problemą dėmesį... O dabar kaip tas už lango vėjo blaškomas ir lietaus plakamas lapas

Gali problema išlysti pačiu netinkamiausiu metu ir netinkamiausioje vietoje. O dar baisiau, kad gyvenime nesužinosi kodėl

Nesureikšminčiau priežasties jei grįžčiau

, bet jei ne ir priežastis vėl anapus
Merginos, ar visos taip stresuojat prieš važiavimą ar aš čia viena tokia nevykus?
RositaK
Krown

Liko smulkmena - emocijas pritaikyti prie proto, nes protu, tai suvokiu, kad nėra ko nervuotis, gyvenimas gi nesustos, bet emocijos užsispyrusios - dar ašaras į pagalbą pasikviečia

Na kažkaip iki rytojaus išgyvensiu, o rytoj juk jau bus geriau
Man visada sakydavo - "Nepergyvenk, ateis šventė ir į tavo kiemą!" Dabar sėdžiu, užkandžiauju ir galvoju - gal aš ne tame kieme gyvenu?