Kur rasti vyra

Jei jau apie tą turgų, tai laimėtų ta, kuri čiulpia geriau

O šiaip aš kalbėjau apie tas vienišas 30-etes Kurios neturi vaikų, yra nėkart netekėjusios - pažįstu keletą tokių. JOs desperatiškai ieško vyro, nes jos labai tiksi laikrodis. Dėl gražumo - nu objektyviai žiūrint, aš iš tų moterų, kurias dar kol kas metai puošia 30-ies, nors raukšlių veide buvo mažiau, svėriau +10 kg. negu dabar, ir buvau daug labiau susirūpinusi negu dabar. NOrs aišku, jei kas leistų vėl būti 32-35, tai su malonumu grįžčiau į tą amžių

Nors iš tiesų tas amžius per daug negroja. Pvz. vyras su kuriuo dabar bendrauju (kol kas nieko rimto, nors man jis patinka - 37 m

Kitaip tariant:
Neprasysiu vaiku, neprasysiu pinigu, neprasysiu manes vesti, pasilaikysiu sau savo nuotaikas ir problemas, kai nenores su manim bendrauti - atsiknisiu ir paliksiu ramybeje.
Mainais i viska ko neprasau, siulau gerai islaikyta, priziureta ir papuosta kuna ir laukini seksa.
Kaip ten bebutu, kadangi esu labai savimi pasitikinti moteris, vyro, kurio nerandu, man ir nereikia.

Neisizeiskite, bet man kazko nuskambejo sitaip..

Negi vyrai tikrai taip nenori vaiku anei leisti laiko su miela moterimi?


Papildyta:

-Tada laimetu prostitute. Kokiu 50 metu.
--Vienmetis.


KAKAVARYTE, kaip sekasi?

Tas vadinamas turgus turi tik bendras tendencijas. Man buvo 37, o maniškiui 35, kai susipažinom, ir į jokias jaunesnes jis nesidairė, norėjo savo amžiaus, o papuoliau dar ir vyresnė
Susidomėjus, jaunimas ieško antros pusės penkmečiais, o tu norėjai per pusmetį susirasti, nu ar pačiai ne juokinga?
Nieduli, nė exas, nė dabartinis jokių problemų dėl to, kad retkarčiais nueinu į balkoną parūkyt nekėlė, kodėl turėčiau nreūkyt, jei kažkam tai negražu?

Dirbu ir galvoju. Jeigu draugas.lt anketoje būtų rašoma tiesa ir, jeigu šalia rūkymo ir alkoholio vartojimo būtų grafa: smurto naudojimas. Man tikrai netinka piktnaudžiaujantis alkoholiu ir mušęs savo žmoną. Aplinkybės manęs nedomina. Kiek skyrybų vyksta dėl šių dviejų priežasčių. O mes, tarškinam klava, flirtuojam su jais ir manomės lobių saloj besančios.

Jei neturi savo vaikų dar, tai gal ir nori. Bet jei savi užauginti - tai turbūt ne visi nori antros vados. Jei būtų turgus, tai taip ir rinktųsi, kam ko labiau reikia. Bet dažniausia lemia ne tokie dalykai, o chemija ir meilė.

Aš pati, jei reikėtų rinktis grynai pagal kriterijus, nenorėčiau vyro, kuris žūtbūt trokšta vaikų, kuris neturi jokio kito užsiėmimo, tik mane, kuris yra nelaimingas, ir tikisi, sutikęs mane, staiga tapti laimingu. Ai, ir dar kuriam reikia moters, nes nepatinka pačiam gaminti, skalbtis ir tvarkytis namus. Per didelė atsakomybė mano gležniems pečiams.

Aš norėčiau sutikti vyrą, kuris tikisi sutikti moterį, nes jam su moterimi tiesiog gyvenimas daug gražesnis ir spalvingesnis. O visi kiti dalykai tada tiesiog susidėlioja į savo vietas.

Ech, bergždžia diskusija Tu sakai, kad esi laiminga be vyro, bet neneigi, kad norėtum jį sutikti - tave įvertina, kad esi nelaiminga dūra, tik dar to nežinai

kitaip tariant, šiuo metu neturi iš ko rinktis. tai kam ta visa tirada aukščiau





o aš manau, kad pavojingiausi smurtautojai (kurie pradžioje būna geručiai, po to subtiliai pradeda naudoti psichologinį smurtą, kad vėliau galėtų galutinai sugniuždyti fiziniu) apie save nepraneš. parašys tie, kuriems visiškai pofig (ale "esu vedęs ir ieškau meilužės, už kiek atsiduosi"), arba šokiruoti siekiantys pienburniai. ir vienus, ir kitus atmesi jau iš karto ne tik dėl smurto, nu o kitų neidentifikuosi.

Na jau, kam taip baisiai.
Atsiprasau, jei uzgavau, as tik issakiau jusu zinutes sukelta ispudi. Kad, is pirmo zvilgsnio, moteris lyg ir pilna pasitikejimo, bet geriau isiskaicius sarase tik jusu privalumai siulomi vyrui. Ko jums paciai reikia, nelabai aisku. Reikalavimu pageidaujamam partneriui neradau..
As suprantu, kad tai nera jusu asmenybes esencija ir jusu pacios niekaip nevertinu. Tik keistokai nuskambejo.


Pagalvojau, kad pacioms tikrai lengviau, kai vaiku klausimas jau sutvarkytas ir vyro turejimas nebera toks svarbus. Antra vertus.. Vyro buvimas tavo ("tu" cia vartoju bendra prasme) gyvenime nebera labai svarbus. Santuokos su juo nebetroksti. Vaiku nebenori. Turtu bendrai krauti galbut irgi nebe. Net buities jam tvarkyti nebenori.
Kas lieka? Draugas-meiluzis maloniam laisvalaikiui?
Ar tai nera pavirsutiniska, vartotojiska?

Paskutinis pastebejimas siandienai.

Kad jau apie turgu.. Susidare ispudis, kad kai kuriu moteru nuostatos radikaliai priestarauja rinkos desniams. Prekine isvaizda, jei lyginti su 30'metemis, prastesne, galiojimo laikas - trumpesnis, duoti norisi (ir gali) maziau, bet reikalavimai daug didesni, "kaina" aukstesne. Ar ne cia problema?

Be to, jei 40'meciams norisi laisves ir nesinori "antros vados", kodel jie tada (daznai vistik) dairosi i jaunesnes? Man atrodo, kad cia gal tik moterims jau praeiti etapai, o bendraamziams vyrams naujo gyvenimo (su visais atributais) ideja daznai nera svetima?

Nezinau, Kakavosryte ir prijaucianciu pozicija man atrodo labai zmogiska ir suprantama, o vat deklaruojanciu vieniso gyvenimo dziaugsma ir vyro kaip malonaus priedo pageidavima argumentuose, nors pasikark, galai nesueina, jauciasi kazkoks paradoksas.

Na gal as senamadiska.

Aš tai su vyru norėjau visko- ir bendros buities, ir bendro būsto,ir bendrų rūpesčių, ir džiaugsmų, ir bendros ateities, na, vaikų klausimą svarstėm, apsisprendėm, kad nereikia, nors dabar pašnekam, kad gal ir butu neblogai buvę..
Nes jei nieko bendro nesinori, tai vyro ir nereikia, reikia tik meilužio.
Papildyta:



Labai taikliai pasakei.

Aš pati, jei reikėtų rinktis grynai pagal kriterijus, nenorėčiau vyro, kuris žūtbūt trokšta vaikų, kuris neturi jokio kito užsiėmimo, tik mane, kuris yra nelaimingas, ir tikisi, sutikęs mane, staiga tapti laimingu. Ai, ir dar kuriam reikia moters, nes nepatinka pačiam gaminti, skalbtis ir tvarkytis namus. Per didelė atsakomybė mano gležniems pečiams
Čia gi tiksliai mano buves vyras apibudintas

O kaži, čia visos pačios tokios tobulos, kur tobulu vyru iesko ir neranda?

Aš vis tik manau, kad jei žmonės vienodai gerai ir laimingai jaustųsi vieniši ir ne, tikrai dauguma rinktųsi vienatvę. Na kaip bežiūrint - jei aš labai sau laiminga be vyro, tai kad ir koks jis man tinkantis, vis tiek reikės kažkiek derintis prie jo, mano nusistovėjusi dienos/gyvenimo tvarka pasikeis. Juk tikrai nebūna taip, kad ateina kitas žmogus į tavo gyvenimą ir niekas nepasikeičia, aš gyvenu kaip gyvenusi.
Rašau iš savo, kaip dar tik būsimos pirmavadės pozicijų (ne, dar nesilaukiu). Iki 30 dar likę porą metų. Iš tiesų labai ilgai iki tol buvau vieniša. Desperacijos bendravime pas mane niekada nebuvo. Per daug metų man susiformavo tam tikra nuomonė apie šeimą, kokia ji turėtų būti. Visada buvo ta nuomonė, kad geriau jokio, nei bet koks. Iš tiesų labai daug laiko esu bendravusi internete, daug žmonių sutikusi. Ten bebūnant tikrai gali apimti neviltis . Tikrai nesakysiu, kad sutikau ten nuostabių, įdomių žmonių, su kuriais iki šiol palaikom šiltus santykius. Suma sumarum, savo dabartinį draugą sutikau internete. Beje, pirmąjį kartą mes susitikom su juo prieš porą metų, tik tada taip ir išsiskyrėm. Kažkaip tada įsivaizdavau, kad chemija turi suveikti iškart, priešingu atveju nėra ko laukti. Maniškis iš tiesų iš pradžių labai nekalbus, nedrąsus, kas man labai nepatiko. Jam reikia laiko atsiskleisti. Labai gerai prisimenu, kokia pirma mintis buvo, kai tas jaunuolis po tų poros metų vėl man parašė: 'tai jau toks niekam tikęs, kad rašo jį anksčiau jau prasprysusioms'. Po trumpo susirašinėjimo vėl pakvietė susitikti. Iš tiesų ėjom abu nesitikėdami nieko gero. Vienas mąstė, kokio velnio jis čia pasiūlė, kita - kokio velnio ji čia sutiko. O dabar džiaugiamės vienas kitą sutikę dar kartą.
Ar aš prieš jį buvau laiminga? Taip. Aš ir prieš tai turėjau savo gyvenimą, savų užsiėmimų ir hobių. Manęs neliūdindavo žinios apie kažkieno santuoką ar būsimą pasidauginimą. Bet iš tiesų viduje aš nejaučiau, kad man nieko netrūksta. Nebijosiu pasakyti, kad man neatrodė, kad mano gyvenimas yra pilnavertis, kad ir kaip tai baisiai kažkam nuskambėtų. Ir niekad nei sau, nei kitiems nesakiau, kad man visai vienodai draugauti su kažkuo ar nedraugauti. Nes sutikusi sau artimą žmogų aš jaučiuos kur kas laimingesnė, mano gyvenimas įgijo daugiau spalvų, vien pačios jaučiami šilti jausmai man suteikia laimės. Ne, mano gyvenimas nesugriūtų tam žmogui išėjus, aš tikrai išgyvenčiau, skandintis neičiau. Bet žmogus iš esmės nėra sukurtas vienatvei. Kai sakoma, kad turėti partnerį ir neturėti yra tas pats ir kad tai visiškai neįtakoja laimės būsenos, man tai nekvepia tiesa. Tai kam tada apskritai norima kad ir tam vyresniam amžiuje vyro? Tik dėl patogumo, kad būtų kam reguliariai lovoje pavartyti? Kodėl mes save norime pastatyti į geležinių moterų pozicijas? Mol, su vyru ar be tu privalai būti vienodai laiminga, nes priešingu atveju tau labai su saviverte netvarkoj.