Vegetodistonija..depresija..PA..nerimas

Apčiuopė guzelį ir tiek. Jokios blogos savijautos nebuvo...

Dėl pasakymo vyrui, aš irgi nematau prasmės slėpti. Pasakyti reikia manau.
Kitas dalykas, tai skųstis kasdien ir verkti gal nereikėtų, nes ne visi šalia esantys sugeba panešti tą naštą, paguosti, palaikyti ir pan.

As irgi pritariu Tairai Yra ligu ir busenu, kurios turi islikti maza moters paslaptimi, sakykim, kai sergat mm juk nepuolat su tais paketais sklaidyti ir trimituoti vyrui, jog dabar jusu dienos? Taip ir su VD. Galit uzsiminti, kad turit vegetodistonija(zodis toks ilgas ir neblogai skambantis, vyrui daug nesakantis), ir viskas. Daugiau tyla. Apie savo busena geriau issakyti tik va SM


Liepa, nuosirdziai uzjauciu jusu broliene Dabar turit galimybe issigydyti VD Padekit brolienei kiek galit, veziokit i chemoterapija, bukit salia, kai jai bus bloga, kai reikes pasirupinti jos vaikais, nes ji tiesiog to negales, pamatysit, kai suteiksit rimta pagalba baisia liga serganciam, jusu VD kazkur pasitrauks be jokiu vaistu. Sakau is patirties (palaidojau pries menesi teveli, mirusi nuo vezio Bet kol gyvenau isigilinusi i jo liga, i gydymo budus, nereikejo nei raminamuju, kad net PA neuzkildavo, VD kazkur pasitrauke)

būtų keista, jei jums, išgirdus tokią žinią, netaptų baisu!! Va tada sakyčiau, kad jums kažkas su galva negerai

Liepa18, dabar tiesiog bus sunkus laikas, bus daug kančios ir jūs tame dalyvausite - bet kai jau tame dalyvauji - tiesiog tame dalyvauji su visais savo jausmais. O jausmų nei slopinti, nei bijoti nereikia, tik svarbiausia - jie neturi tapti visko "vinimi".
O tokia situacija ir YRA baisi. Čia ne įsivaizduojama, čia REALI baimė.. Kibsitės už rankų ir eisit ligos keliu. Nėra kitos išeities.


Dėl sakymo vyrui - man vyras yra ne tik vyras ir vaikų tėtis, jis man yra ir geriausias draugas, nuo kurio slėpti neturiu ką. Ir pasakius vyrui, tai nereiškia, kad einu aplinkui ir virkauju. O vat savo draugių ir juolab tėvų (kurie nėra jauni, nėra sveiki ir laaaabai pergyvena, nes negyvena šalia ir linkę įsivaizduoti blogiau, negu yra) į šituos reikalus netraukiu.
Nors apie mano būseną žino visi mano geriausi draugai, apskritai - nematau reikalo slėpti.

Ta prasme kaip gydytoojas sake, kad liga " ateme " tai turejo omeny, kiek daug renginiu praleista del bijojimo eiti kazkur, kiek dziaugsmingu akimirku neatsimeni, nes buvai apsivozus nuo raminamuju, kiek galejai padaryti, bet nedarei, nes pasamoneje bijojai....vat ka liga ateme - daug galimybiu....

Kai as buvau jauna irgi labiausiai bijojau isprotet, bet psichologas padejo ir hipochondrija man ismuse is galvos.
As siuo metu labiausiai bijau prarasti kontrole. Kai tik pradeda suktis galva, as issigastu, kad nualpsiu, man niekas nepades, arba ka vyras darys ir t.t. , tada nuo tos baimes dar labiau galva pradeda suktis , uzdaras ratas....
Ir namie as nebijau buti, man cia drasiausia, o vat kai reikia kur iseiti, tai kelnes pilnos
Papildyta:

Gydytojas man tiesiai sviesiai pasake, kad vaistus teks gerti ilgai, kol jie prades simptomus maskuoti, kad psichotarapija irgi pades, bet niekas nezino, kiek reiks tuos vaistus gerti, niekas nezino kada issoks PA ar nerimas... tiesiog mes realistiskai paziurejom i viska
Papildyta:

Tai kokia cia tada meile? Jei vyrui ji tinkama tik sveika? O kaip baznytine priesaika " ir dziaugsme, ir varge " ?

Kai laukiausi vyrui sakiau,kai esi nėščia viskas atrodo baisiau,nes reikia dar galvoti apie negimusį leliuką,kad jam nieko nenutiktu ,tai norėjau,kad jis žinotu


Va taip va Aš nesielgiu keistai,net kai būna baisus PA,sėdžiu ramiai kur prie teliko įkalus lexsotanilio tabletę ir laukiu kol viskas pasibaigs,yra užtaikęs vyras būti šalia tokiu momentu,paklausė kas man ,atsakiau ,kad nieko,pavargau ir tiek Kelionių ir pasisėdėjimų gamtoje ar pas draugus aš neapribojų,mane tokie išvykimai ramina,jaučiuosi daug geriau nei sėdėdama namie ir laukdama mirties Kai būna ištisinis nerimas,juk vis tiek eina vaikčioti,šypsotis,kalbėtis apsikabinti ir pabučiuoti vyrą Juk nesėdi vyras šalia mano subinės 24val per parą ,turi jis savų užsiėmimų,tai garaže tai pas draugus kokia mašiną remontuoja ir pan. O jūsų vyrai sėdi šalia jūsų apskritą parą ar vis dėl to eina į darbą uždirbti pinigėlių?


Bet kai būna jis prabūna visa mėnesį,o ne viena dieną ,kai jo nėra yra artimieji ir draugai ir aišku dukros,jie taip pat nieko nežino ir neįtaria,nes moku nuslėpti savo nerimą,kaip sakant metams bėgant išmokau tai nuslėpti





Oii merginos,vyrui tikau ir ligota ,gal ir dabar įtikčiau,tik jie kitokie nei mes,jie viska supranta kiek kitaip,juos gązdina tokie dalykai nors ir nepasako nebūtinai mūsų ligos,pasidomėkit kiek vyru išeina iš namų kai gimsta invalidai kūdikiai,kai atrodo kaip tik turėtu palaikyti savo mylimą moterį ir padėti rūpintis vaikučiu Aš jau nugyvenau su savo vyru beveik 19metų ,po tiek metų praleistų kartu susidėlioji galvoje viska kitaip,todėl nusprendžiau tylėti ,kad ateityje man neiškiltu problemų,kad neimtu prikaišioti ,kad visa gyvenima aš tik sirgau ir dejavau,o jis tik guodė mane.Dabar atrodo,kad tarp mūsų viskas gražu ir puiku,bet nežinau kas bus dar po 5-10 metų O tos priesaikos tai tik priesaikos,mums moterims jos svarbios ,bet ne vyrams

Merginos,tik jūs pačios turite nuspręsti kaip pasielgti,bet sakau,guoskitės su saiku,su dideliu saiku

as dar su vienu ir paskutiniu klausimeliu ta tema, o iki to neplanuoto pastojimo jau ilgokai geret ad? kiek menesiu?
Papildyta:



ech, galetu ir man kas ta hipochondrija ismusti, nes cia mano pagrindine baime yra, jei nebijociau isprotet ir ta nerima daug lengviau pernesciau

Nelabai tiksliai pamenu,praėjo jau 12 metų,bet kažkur apie 3- 4 mėnesius puse metų tai tikrai nebuvo

ne, deja, Taira1, mano vyro nebūna namie daug ilgiau, negu jūsiškio ir paskui jis daug ilgiau namie būna - mano vyras yra laivo kapitonas.. Ir kaip sakote, nei mano sėdimosios, nei vaikų kasdien apglėbti negali.. Kasdienybės naštą aš dažniausiai nešu viena ir kartais negaliu sėdėti ant sofos lexotanilį apsikabinusi, tad man geriau, kai vyras žino apie mano būseną ir mūsų 3 vaikai (8, 5 ir 2 metų) yra sužiūrėti - jei reikia, nekyla klausimų, kodėl samdoma auklė ar namų tvarkytoja.. O ir pomėgiams laiko lieka - bet mano vyro didžiausias pmėgis yra šeima gal todėl, kad ne kasdien vakarienę namie valgo

ir guoskitės tiek, kiek reikia vyrai, kaip ir moterys, arba supranta, arba ne.. Ne mažvaikiai juk.

Mano būdas toks, kad bandymas nuslėpti man kainuotų dar daugiau nerimo - kad tik kas nesužinotų, kad tik susitvarkyčiau, kad tik neišgriūčiau ir pan.

Kaip skirtingai mes, Taira1, matome kasdienybę nors spėju, kad ji fiziškai labai jau panaši..

supratau mane tik labiausiai gasdina, kad tas nerimas kaip nors fataliskai nepakenktu tam leliukui, pati galiu istverti bet ka, kiek reikes, svarbiausia, kad tik tam maziukui butu ok, nes nzn kaip antra karta reiktu vel pakelti praradima (neduok Dieve)
Papildyta:



va va ir man panasiai, daug labiau palengvejo, kai issikalbejau vyrui

merginos, o jums tas nerimas kai uzeina, tai jis ilgalaikis buna ar tik supanikuojat ir po kokio pusvalandzio praeina? nes as nuosirdziai nesuvokiu, kas man yra, generalizuotas nerimas, siaip kazkoks patologinis nerimas ar dar kas

ooo tai tu visa poniutė , gali pasisamdyti aukle ar ,kad sutvarkytu namus už tave ,ir ko taip įsižeidei aš daug paprastesnė ,gal ir dėl to man nereikia vyrui guostis ir aiškintis kas ir kaip Tai kai jis grįžta namo,tu būni nuliūdusi,išvien guodiesi jam,virkauji kaip tau blogai,kad nieko nenori,niekas tavęs nedomina, ar stengiesi vis dėl to ,kad vyras pailsėtu ir atsipalaiduotu nuo kasdieninių rūpesčių? Įdomu kaip būtu jei jis kasdiena namie būtu,ar nepavargtu nuo viso šito? ....O kaip tave vyras guodžia,palengvėja,savijauta pagerėja,tikrai nesijauti kalta,kad jam sugadini nuotaiką ir liūdini,kad jam būnant toli nuo namų dar turi pergyventi dėl tavęs ? Juk turėtu būti velniškai sunku susikaupti ir dirbti ,o dar namų ilgesys ...Tai blogai,kad negali pailsėti, atsipūsti nuo darbų lexsotanilio išgėrus,aš galiu tai sau leisti
Pas tave yra taip šiandiena,bet juk nežinai kaip bus rytoj
Kaip ten bebūtu aš su tavimi nesutinku
Aš vat iš tos didelės meilės savo vyrui nenoriu jo liūdinti ,nenoriu,kad jis pergyventu ,noriu,kad jis būdamas toli nuo namų jaustusi ramus dėl šeimos ir manęs,kad ramiai išdirbtu tuos kelis mėnesius ir grįžtu namo,kad galėtu mus visas matyti laimingas ir šauniai praleisti atostogas na ir visa kita ką jau rašiau Jei jau moku tai nuslėpti nuo visų,kodėl gi turėčiau būti savanaudė ir pasisakyti,nu nenoriu ,kad kas pergyventu dėl manęs,nenoriu būti ligonė kitų akimis ,o ypač vyro

To ir palinkėčiau,kad jūsų vyrai būtu stiprūs,stipriai mylėtu ir nesugalvotu palikti ar priekaištauti ,taip skaudindami jus O gal jie tikrai bus iš tų vyru,kur džiaugsme ir varge bus kartu

Taira1, mes pažįstamos? Turime tik tiek bendro, kad sėdim toj pačioj temoj ir geriam tuos pačius (+- sprendžiant iš pavadinimo) vaistus. Ar klystu?

Nemanau Aš negeriu vaistus jau nuo vasario pabaigos o šita temą ir depresijos temą skaitau jau ne vienerius metus o čia vis dar rašau,jei turiu ką patarti iš savo patirties,vis gi stažas nemažas,tik jau jums spręsti ar mano postai reikalingi ar jie visiškas šlamštas