Įkraunama...
Įkraunama...

Laisvas ir išjaustas trečios mažylės Gimimas

Pirmoji gimdymo istorija: http://www.supermama...?...=497174&hl=
Antroji gimdymo istorija: http://www.supermama...?...=821392&hl=


Nuo paauglystės svajojom bent apie tris stebuklus, mažom kojytėm lakstančius po rasotą žolę. Niekada su vyru neturėjom griežtų nusistatymų, koks amžiaus skirtumas geriausias, ypač po gydytojų “padrąsinimų” galvoti iškart apie įvaikinimą. Svajonė buvo susilaukti bent vieno mažylio…tada antro, tad nelaukėm nė kiek. Po sėkmingo pametinukų starto , atrodo, įgavom pagreitį, pasitikėjimą ir tikėjimą, o eiliniai specialistų aikčiojimai, kaip čia mums išvis pavyko tokia laimė ir dar du kartus, ir dar pamečiui, jau kėlė mums šypseną. Suvokimas, kas yra Gyvybė, kaip stebuklingai ji ateina pas mus ne tada, kada “užsimanai”, bet tada, kai jai yra laikas, kada ją pilnai išjauti, išlauki ir kada būni tam visiškai pasiruošęs Širdimi…mus vedė į mūsų trečiąją svajonę- dar vieną mažylį. Po sūnaus gimimo ciklas greitai atsinaujino, nors maitinau dažnai ir net labai dažnai. Malonūs ir nelabai rūpestėliai auginant visiškai skirtingus , bet aktyvius pametinukus neleido per daug jaudintis dėl planavimo ir nuolatinių neigiamų nėštumo testukų. Po naujų metų, artėjant sūnaus pirmajam gimtadieniui, susitarėm su vyru, kad pabandysim paskutinį ciklą, jei tikrai dar ne laikas, tai ne laikas, nespauskim tos sielelės atkeliaut pas mus, nes puikiai ją jaučiam, kad ji visai šalia ir tikrai žinom, kad ateis savu laiku.
Po pirmojo sūnaus gimtadienio netruko ateiti ir manasis. Tom dienom tiesiog švytėjau, keistai jaučiausi ir buvau pilna moteriškumo, motiniškumo savyje. Praėjus 8 dienoms, testas rodė tai, ką norėjom matyti su vyru, o kraujo tyrimas, kaip visada, tai patvirtino wub.gif Nežinojau, kaip sprogti iš laimės ir džiaugsmo, kad turėsim tris pametinukus, užplūdo mintys, svajonės, kaip trijulė bus panašaus amžiaus ir kartu žais, su vyru ir verkėm, ir juokėmės iš negalėjimo patikėti, kad visai neseniai bijojom niekada neišvysti dviejų mažų brūkšnelių, o štai dabar turėsim tris mažylius, vieną po kito.
Viskas buvo puiku. Kiekviena akimirka. Vaikai glostė pilvelį, glaudėsi ir pykosi tarpusavyje bei reikalavo maksimalaus mano dėmesio vienu metu. Mažasis- dar visai mažas juk, o kai maitinamas kas porą valandėlių, tai ir ant rankų mėgsta būt dar nešiojamas, tačiau atrodo, kad manęs tai visai nevargino. Nepykino, na, gal šiek tiek, bet jėgų turėjau tikrai nemažai. Atėjo metas, kai pienukas pats baigėsi nėštumo viduryje, tad su antjunkymu jokių problemų ir nebuvo. Vasarą ilsėjomės visi prie jūros, traukėm aplinkinių žvilgsnius, kai išeidavom į lauką visa šeima + du šunys. Tuo metu dar vyko ir statybos, o mes su vaikais važiuodavom į sodybvietę padėti tėveliui pamatą kasti, aš ir pati drenažą kasiau būdama 34 sav, ir jaučiausi kupina jėgų.
Nėštumo pabaigoje, jau rudenį, aplankė meškos tinginys.. hemoglobinas krito iki 86 ir gydytojos prašymas buvo gerti daug geležies, visi suprantam dėl ko. Tada aš jai ir prisipažinau, kad beveik niekada mėsos nevalgiau, tiesiog man jos gyvenime beveik ir nereikėjo. Supratau, kad neišsisuksiu, ir dariau viską, ką galėjau: homeopatiniai žirniukai + feroglobinas skystas + antienos paštetas + dar kažkas, kas kelia hemoglobiną. Po dviejų savaičių jis pakilo iki 120 ir gydytoja net užsirašė to pašteto pavadinimą, nes pati negalėjo patikėt, kas per stebuklas thumbup.gif Nėštumo pabaiga buvo kaip ir aną kartą- sloga, kosuliai ir panašiai, kadangi dukrytė buvo pradėjusi lankyti darželį, ir sirgom visi...Tai visai normalus ir natūralus būdas išsivalyti nuo visų organizmo “šiukšlių” bei užterštų minčių, artėjant tokiam Gyvenimo Virsmui. O dukros darželis čia ir baigėsi unsure.gif

Ir ką gi, aviečių lapų arbata, homeopatiniai žirniukai, ruošiantys gimdymo takus jau buvo tapę geriausiais draugais, kol vieną gražų vakarą man suėjo 38 savaitės ir paruošiamieji sąrėmiai tapo skausmingi. Na taip, jau porą mėnesių jie ruošė mane ir pilvelį, o kai suintensyvėjo ir tapo saldūs kas 5 min, įsimečiau paskutinius daiktus- dantų šepetuką ir obuolius į gimdymo krepšį. Buvo vėlus vakaras, ir tai mane kažkodėl suglumino. Ne pirmas ir ne antras vaikas, juk žinau, kaip ir kas vyksta, tačiau atsirado keistas nerimas, kurio iki šiol negaliu paaiškinti. Tai buvo jausmas, kad dar ne laikas, bet ne dėl to, kad būčiau dar psichologiškai nepasiruošusi, ar bijočiau, ar dar kas, o paprasčiausiai stiprus jausmas, kad NE LAIKAS šitam vaikeliui ateiti į pasaulį. Paryčiais sąrėmiai visai suretėjo ir skausmas sumažėjo iki normalaus, koks ir būdavo per paruošiamuosius. Mes vis dėlto nuvažiavom pas savo gydytoją pasitikrinti, kas ir kaip vyksta, tačiau veikla jau buvo sustojusi, atsidarymas 4 cm. Kaip jau man įprasta, tiek cm dar nereiškė, kad realiai gimdau, tad žinojau, jog gali ir vėl tekti pavaikščioti keletą savaičių...

Praėjo terminas... jokios veiklos, išskyrus paruošiamuosius, ir nenumaldomas noras gimdyti kaip aną kartą- natūraliai, kuo ramiau ir tyliai sau, niekieno nekontroliuojamai. Suėjus 41 sav jaučiausi neberamiai, nes tiksliai žinojau, kurią dieną užkibo žirniukas ir kad terminai yra itin tikslūs, o labiausiai nenorėjau skatinimo, jokio. Nei vandenų nuleidimo, nei tuo labiau lašinamų skatinamųjų. Tvirtai tikėjau ir visada tikėsiu, kad pats vaikas turėtų pasirinkti savo gimimo datą, tačiau tuo pačiu kėliau sau klausimą- ką darysiu, jei per savaitgalį neprasidės gimdymas? (pirmadienį-antradienį jau būtų reikėję “kažką galvoti”, žinoma, su gydytojų pagalba). Visaip kalbinau mažylę, nepadėjo nei akupresūra, nei vakariniai pasiskatinimai, o dar tas keistas begalinis kuklumas pasiprašyti gydytojos, kad ji atvažiuotų, jei savaitgalį viskas prasidėtų.... blush2.gif Galiausiai penktadienį, išdrįsau paprašyti jos, ir tai buvo geriausia, ką padariau, nes kaip mat atslūgo visa buvusi įtampa ir jaučiausi rami, saugi dėl savaitgalio, atsipalaidavusi. Gydytoja, kuri priėmė mano pirmus vaikučius, ir prižiūrėjo mane visų nėštumų metu, aš visiškai pasitikėjau, o ji puikiai žinojo mano “visų būsimų gimdymų planus” ir pageidavimus, pažinojo mano “jautrumą ir natūralumą”, kaip ji pati įvardino. Paryčiais, beje, labai nesimiegojo, tad įsijungiau Youtube ir ieškojau "kokios nors" muzikos, ir netyčia radau vieną LNK dainą... " Gimtadienis- lyg vėjas virš laukų/ Kokia diena- nei liūdna, nei linksma/ Tavęs aš pasitikti ateinu / Gimtadienį jau kažkelintą.../ Visos dienos geros, bet šita geriausia.... " Vakare išsitraukiu ir pasitikrinu savo sukrautą krepšį, ir- O VARGE! Juk prieš tris savaites ten įdėjau obuolius, galvodama, kad jau tądien gimdysiu.... pusė krepšio atrodo “gražiai ir steriliai”, tad viską tenka skubiai pakeist, išskalbt, išvirint, išlygint...kito tokio patogaus krepšio neturiu, o jis baigė džiūti tik ryte. Tai tik ryte lengviau ir atsipūtėm- krepšys su visais reikiamais daiktais, rūbeliais ir vystykliukais vėl suruoštas cool.gif
Taigi, šeštadienis, lapkričio 17. Rytinis eilinis apsilankymas dienos stacionare, kad greitai pamatuotų vaikučio tonus ir eilinės personalo išpūstos akys su klausimu, ar man vis dar nieko neskauda. “Eiliniai paruošiamieji, juk jūs mane žinot, aš gimdau savaitėmis”. Seselės pasako, kad jei jau pradės skaudėt, tai važiuočiau, o man tai sukelia šypseną, nes juk ir pati suprantu, kas yra gimdymas. Nepramiegosiu 4u.gif Dieną su vaikais palaipiojam stačiu kalnu, prie kurio gyvenam, ir tikriausiai kaimynams atrodau keistai, išėjusi į mišką pasivaikščioti, bet užuot ėjusi takeliu, aš tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėju bėgdama palei kalną. O ką gi man daryt – neturiu ko prarasti smile.gif Užmigdom vaikus pietų miego, ir sužinom, kad Prismoj kaip tik didelės nuolaidos viskam, sudarinėjam sąrašą, ką nupirkti vyrui:
10 konservuotų žirnelių skardinių
5 raugintų agurkų stiklainiai,
4 pakuotės wc popieriaus po 12 ritinėlių,
daug sausų pusryčių vaikams,
šaldytų virtinukų kokie 4 maišeliai,
...ir dar daug visko urmu, o sąrašo gale puikuojasi tokie neeiliniai “skatinamieji”, kuriuos nusprendžiau pabandyti, nes tikrai buvau praradusi kantrybę ir norėjosi išbandyti VISKĄ:
ananasai,
šampanas,
coca-cola

Štai su tokiais lūkesčiais, o paskui ir pilnais dviem vežimais vyras vaikšto po parduotuvę. Aš namuose šokinėju ant kamuolio, na gal gi suintensyvės tie paruošiamieji. Hm.... maloniai skauda kas 6 min. Paruošiamieji juk, numoju sau ranka. 15:30 Draugams per skype rašau, kad jau greit gausiu šampano gurkšnį ir tikėkimės, kad kas nors prasidės...
15:45 skambinu vyrui ir sakau, kad greit atsibus vaikai, o jam jau tikrai laikas eiti prie kasų ir važiuoti namo, nes norėčiau pailsėt, galbūt laukia didis darbas... (turiu išsaugojus kilometrinį čekį, kuris primena, kaip vyras su 5 dideliais maišais skubėjo iš visiškai kito miesto galo pas gimdančią žmoną bigsmile.gif
16:00 vyras jau lekia namo, o aš įtariu, kad šįkart veiksmas įsivažiuos, nes sąrėmiai kas 4 min. Atsibunda vaikai, kiek galiu, tiek sutupdau juos ant tualetų, pavalgydinu ir skambinu anytai, kad ruoštųsi “perėmimui”, taip pat mamai, kad atvažiuotų padėt anytai su vaikais (taip, vienai anytai buvo sunku ). Esu lengvam šoke/džiaugsme, kad per stebuklą spėjau sužiūrėt supuvusius obuolius gimdymo krepšyje, ir net neįsivaizduoju, ką būčiau darius, dabar jį užtikus tokį!!...
16:30 pagaliau sulaukiu vyro, kuris pabaigia ruošt vaikus, o aš nebegalvoju apie jokį gulėjimą vonioje, svajoju, kad rasiu jėgų tarp sąrėmių kas 2-3 min nusipraust po dušu.
17:00 skambinu gydytojai ir pranešu, kad norėčiau atvažiuoti pasitikrinimui, galbūt dar nedidelis atsidarymas ir galėsim važiuoti namo (puikiai supratau, kad fiziškai man per sunku tai būtų...), kol nulipam laiptais iki anytos, ilgai užtrunka... Vos mane pamačiusi, ji klausia: “Ar vaikai pavalgę, ar pamaitinai vaikus? Ar valgė vaikai, ką? Pavalgė jie?” – ir visa tai per 5 sekundes! Praėjus minutės ilgumo sąrėmiui ant žemės aš išpyškinau: “Aš – gimdau- jūs – nematot?” biggrin.gif Lauke už durų pasimatom su mama, kuri ragina kuo greičiau sėst į mašiną, nes tarp sąrėmių turiu atostogų pertraukėlę vos 45 sekundžių. Per jas nespėju įlipt, atgal išlipu, atsiremiu , vyras iš visų jėgų spaudžia strėnas...
Kelionė rami, sutemęs šeštadienio vakaras, aš banguoju ir džiaugiuosi tuo kiekvienu bangos pakilimu ir nusileidimu savo kūne, o kartoju savo jau laiko ir praktikos patikrintą ketureilį : “Ačiū ačiū Tau, Dievuli, už sveikatą ir mažulį, kad gimdau natūraliai, saugiai, greitai ir lengvai”. 18 : 00 Priimamajame pasitinka tie patys veidai, kuriuos mačiau ryte, ir po greitos apžiūros kita gydytoja konstatuoja: 6-7cm. Mažokai, pagalvoju, ir tuo nepatikiu. Gal kitos rankos, juk kita gydytoja, tikai turėtų būti daugiau, jaučiu tiesiog. O maniškė- jau pakeliui. Akušerė laiko tonų matuoklį ir pati dvejodama manęs atsargiai pasiteirauja: “ Norėčiau pamatuoti toniukus, ar gulsitės...? Ne, tikriausiai jūs nesigulsite”. Prisimena ir ji mane, kad aš esu griežtai prieš visokius guldymus ant stalo ax.gif Gražiai apjuosia davikliais mane ir keletą minučių, kol stoviu pasilenkusi prie lovos, pastebi- viskas puiku, sąrėmiai stiprūs, efektyvūs, tonai geri. Einam į gimdyklą.
Vyras greitai susako, ko man reikės: gimnastinio kamuolio, čiužinių, dar kažko. Prietema, liekame dviese su vyru. Gerai pažįstama gimdykla, sienos, jau tapusios savomis. Klūpiu pasirėmusi ant kamuolio ir dirbam su vyru kartu- jam tenka nemažas krūvis spaudžiant strėnas. 18:30 pasirodo gydytoja ir nustemba, kodėl aš sąrėmiauju beveik įrėmusi galvą į šiukšliadėžę (ji prie sienos, o aš įremiu galvą į sieną), pasiteirauja, ar nenorėčiau, kad patrauktų man ją į šoną. “Man viskas labai gerai, žinokit, nieko nereikia” – atsakau ir giliai viduje juoką pakeičia dar vieno sąrėmio banga. Netrukus pajuntu artėjančias stangas, kurių, žinoma, niekas sulaikyti negali, tad specialiai nestumdama, tiesiog darau tai, ko mano kūnas ir vaikelis prašosi. Šis momentas buvo vienas sunkiausių fiziškai ir vyrui, nes pajutau, kad vaikučio įsistatymui reikia pasikabinti visu svoriu jam ant kaklo, o taip išbūti- tikrai rimtas iššūkis abiems. Gydytoja paklausė, ar galėtų patikrinti, ir išgirstu ką ir norėjau: beveik beveik pilnas atsidarymas. Tyliai ir ramiai gydytoja prieblandoje pildė likusius dokumentus, ir į akušerės klausimą “Gal reikia kokios nors pagalbos?” atsakė: “Jie patys viską kuo puikiausiai padarys, jie žino ir jaučia”. Šie žodžiai beveik išspaudė ašarą mano akyse- iš laimės ir ramybės bei saugumo, pasitikėjimo. Laukiau, kada nubėgs vandenys, tačiau kaip ir antro gimdymo metu jie patys net neketino pokštelėt, ir su gydytoja susitarėm, kad jau metas švelniai pagalbai. Tačiau tvirtai pasakau, jog ant gimdymo lovos lipsiu tik tada, kai ji bus paversta į kėdę 90 laipsnių kampu, kad galėčiau sėdėti. Pertraukos tarp stangų jau ir nebuvo, - tik viena didelė banga, šiek tiek susilpnėjanti akimirkai. Gydytoja pradeda leisti vandenis ir staiga suskumba kviesti akušerę: “Akušere, greičiau, aš tik su viena pirštine, priimkit vaikelį!”.
Gimdykloj- sujudimas. Pasakiškai saldus ir net juokingas, kai mačiau išsigandusią akušerę, kuri svarstė, ką daryt, ar kviesti neonatologę, ar mautis pirštines, ar dar kažką svarbesnio, o tuo tarpu sulig įsibėgėjusia stanga 19: 20 gimsta mūsų dukrytė ☺ Taip, kaip visada: keletas sekundžių – ir ji jau ant krūtinės. Personalas atsipučia, mes- taip pat... Dainuojam lopšines ir daug daug juokiamės, prisimindami pirmo ir antro gimdymo istorijas ir smagius nuotykius, papasakoju ir visą puokštę juokingų atsitikimų iš kitų mamyčių gimdymų. Mes jaučiamės tiesiog puikiai, išlaukus reikiamo momento, tėvelis trečią kartą nukerpa virštelę ir gimus placentai, liekame prietemoje trise. Neonatologė ateina vėliau, jau kai dukrytę supažindinau su priešpieniu. Oho, didoka, sako. Ir tikrai, didžiausia iš visų manųjų, 3618 g, 52 cm. Tėtis išdidžiai rengia mažylę, ir čia vėl subėga dar keli žmonės žiūrėt, kas vyksta. Mat tuose gimdymo namuose iki tol nei vienas tėtis nerengė PATS, na bent jau prie šio personalo. Aš prigulusi ant lovos stebiu pro kraštelį, kaip jis sega bambukinį vystykliuką, bet visų galvos palinkusios prie naujagimio ir man užstoja visą vaizdą, tuo tarpu tėvelis veda “vystyklystės seminarą” gimdykloje esančiam personalui. Atsisėdu lovoje, ir pagavusi azartą jau lipu iš jos, bet mane sulaiko, dar prašo palaukti, kol į palatą nuneš krepšius blush2.gif Galiausiai atsistoju ir garsiai džiaugiuos, kad nei silpna, nei bloga, keliauju ilgu koridorium į naują korpusą pasidžiaugti ramybe. Nuolat juokiamės visi, tokia gera nuotaika, toks lengvumas širdy, tokia graži dukrytė, ir toks lengvas gimdymas…. Sakau, kad tikriausiai ryte važiuosim namo ( kaip su antru vaikeliu), tačiau įėjusi į palatą supratau: liksiu čia visas 3 paras thumbup.gif Didelė plati dvigulė lova, balta satininė patalynė, baltutėliai chalatai, rankšluosčiai, dušas, sofos, maistas į lovą, niekas vaikučio nebeneš jokioms procedūroms.... tikrai, lieku čia, o kiti vaikai tegu irgi pasiilsi su močiutėmis ☺ Naktis buvo rami, išskyrus pogimdyvinius skausmus, kurie tikrai sulig kiekvienu gimdymu yra stipresni. Tai kaip sąrėmiai, kurie trunka apie parą laiko... Tačiau rami mažylė šalia visus skausmelius veja šalin.
Šis vaikiukas, kaip ir kiti du, taip pat paveldėjo RH plius, todėl ir šįkart reikėjo man imunoglobulino. Ir nebuvo jokios geltos, viskas ėjosi puikiai. Eidama koridoriais išėjimo link, pajutau nostalgiją, tokią didelę, kad net išspaudžiau ašarą, ir prisipažinau gydytojai, kad tikrai tikrai dar čia susitiksim.
Namuose laukė mūsų 3m ir 1,5 m vaikučiai, kurie sesę sutiko ypatingai švelniai. Šios akimirkos yra man didžiausia laimė...


P.S. pirmą naktį gimdymo namuose sapnavau, kaip tarpdury stovi berniukas, liūdnu veidu, nusiminęs. Aš jo ir paklausiau, kodėl liūdi. Jis atsakė: “Nes labai norėjau pas tave, mamyte, o sesė užlindo pirma...”. Aš ištiesiau jam rankas ir atvėriau Širdį sakydama: “Ateik, kada tik būsi pasiruošęs, mes tavęs jau laukiam”. Sūnelis atbėgo į glėbį ir abu iš laimės apsiverkėm... Nuo to sapno praėjus 1,5 metų, jis iš tiesų pasibeldė. Priėmėm su džiaugsmu ir dabar laukiam Didžiojo Susitikimo. Dar nuostabesnio už visus tris wub.gif wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
Labai mielai perskaičiau jūsų istoriją wub.gif Ačiū.

Bet už tiek pametinukų, tai jūs jau medalio verta blush2.gif
Labai maži amžiaus skirtumai tarp vaikučių, saugokit save wub.gif
Atsakyti
Labai, labai gražu... wub.gif wub.gif wub.gif 4u.gif
Atsakyti
Loveco, nuostabu 4u.gif
Sėkmingo susitikimo su sūneliu
Atsakyti
wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
Ech wub.gif Svajones pildosi, Loveco! Grazus ir ramus susitikimas. Kad ir ketvirtas toks butu: sklandus, ramus, su meile. friends.gif oro_buckis.gif
Atsakyti
QUOTE(biti atskrend @ 2014 11 04, 19:06)
Ech  wub.gif Svajones pildosi, Loveco! Grazus ir ramus susitikimas. Kad ir ketvirtas toks butu: sklandus, ramus, su meile. friends.gif oro_buckis.gif

Aciu smile.gif
Atsakyti
wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
kad daugiau tokiu sauniu mamu ir sauniu mazyliu Lietuvai! zavuma! 4u.gif
Atsakyti
be zodziu... wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
Graži istorija. Kurie čia gimdymo namai?
Atsakyti
QUOTE(Arven @ 2014 12 03, 15:11)
Graži istorija. Kurie čia gimdymo namai?


Kauno Krikščioniškieji Gimdymo Namai. 4u.gif
Atsakyti