Labas visiems. Jungiamės ir mes prie šios temos
Mūsų mažajam gruodį suėjo 3 metai. Kalba jis daugiausiai sava kalba tik tada, kai viską pasakoja greitai. Pavieniui puikiai kartoja visus žodžius. Ilgą laiką iš viso žodžių buvo labai mažai. Neseniai įvyko lūžis ir viską pradėjo labai aiškiai tarti. Tačiau dažniausiai tik kartoja tai, ką sakome mes. Net jei jo klausiam kažko, dažniausiai atsako tais pačiais žodžiais, o ne konkrečiu atsakymu. Tačiau būna atveju, jų daugėja, kad jau gauname trumpus atsakymus, mhm, taip arba ne.
Darželyje, kai suėjo treji, direktorė pasakė, kad turime vykti į PPT (Kaunas). Paaiškinimas buvo toks, kad reikia jų išvadų tam, kad logopedė darželyje galėtų dirbti su sūnum dar daugiau. Jos mano, kad vaikui yra žymus kalbos sutrikimas. Na, reikia, tai reikia - pati suprantu, kad tokio amžiaus vaikas turi kalbėti kur kas aiškiau ir daugiau.
Vis dėlto vakar, apsilankius tame centre, jaučiaus visiškai sugniuždyta. Realiai mano vaiko tinkamai įvertinti jos nelabai galėjo, nes jis labai greitai pasijuto nejaukiai, pradėjo pykti. o dar svetimi žmonės, svetima aplinka...Kai supyksta namuose, leidžiame jam papykti, tuo metu nelendame į akis, nes žinom, kad tai jam nepatinka. Kai nelendam, jis labai greit nurimsta ir toliau galime žaisti. O ten priešingai, jos toliau stengėsi jį prakalbinti, mėgino bent kaip jį įvertinti. Visokiais tiuti tiuti bandė prieiti, o jis tokiu dalykų nepakenčia jau senokai
Aišku, niekas nesudomino. Tik dar labiau pykdė. Juolab, kad ir sergantį vaiką vedžiausi, anksti ryte žadintas, ir t.t. Visa tai papildomos nuotaikos nepridėjo. Na ir pradėjo jos man kalbėti apie autizmus, kitas ligas, lydimas invalidumo, specialų darželį ir t.t. Aš esu silpna - apsiašarojau tuoj pat. Juk tai mano vaikas, kuris iki šiol man atrodė visiškai normalus...
Apsiraminusi galvojau, kaip gali žmonės taip išoriškai 15 min pažiūrėję vaiką daryti tokius sprendimus ir kalbėti tokius dalykus? Juk realiai jos net neturėjo progos jo tinkamai įvertinti. užmegzti jokio kontakto.. Tuo, ką pasakojau aš, jos akivaizdžiai netikėjo! Visą dieną kaip šlapiu maišu trenkta..
Atsakymo negavome, tik nukreipė mus į Kauno vaiko raidos kliniką "Lopšelis". Ten užsiregistravome balandžio viduriui pas neurologę pradžiai.. Tai aš dbr kaip ant adatų ir gyvensiu tiek laiko.
Ašarot negaliu sustot vos pagalvojus. Nors protu suvokiu, kad priimti "už gryną" to, ką jos man prikalbėjo, neturiu. Juk mačiau, kad vaikas daug ko neparodė, daug kas buvo ne taip, kaip būna yprastai namuose ar darželyje. Bet minčių prisėjo visokių nesąmoningų..
Šiaip sūnus aktyvus, bet ne per daug. Moka susidomėti veikla, ir jei kažkas sudomina, labai susikaupia. Aplink viskas nedomina visai tada. Net prisišaukti būna sunku. Nors šiaip į vardą reaguoja tikrai. Svetimų nebijo, su jais bendrauja, mėgsta aktyviai pasakoti viską, ypač emocingai pasitinka dažniau aplankančius draugus, puikiai jaučiasi ir nuėjus pas kitus į svečius. Tik vat per arti neprisileidžia, ypač kokioms nors veikloms ar prašymams nepasiduoda. Darželyje logopedė irgi nemažai užtruko, kol pagaliau priėjo prie jo ir jis leidosi jos mokomas. Nemėgsta jis mokytis - jei stengies ką paaiškinti, supyksta, bet aprimęs toliau būtinai aiškinasi pats.
Kaip ir daug vaikučių, apie kuriuos skaičiau šiose temose, mėgsta ir lengvai perpranta visas technologijas, iš filmukų puikiai įvaldęs anglų kalbos pradmenis. Pažįsta spalvas, skaičius. Lengvai suskaičiuoja nuo 1iki 10 ir atgal (ir lietuviškai, ir angliškai, angliškai tik atgal sunkiau sudėlioja). Šiaip vaikas gaudosi aplinkoj, namie. Turi puikią atmintį. Kasdien vakarais turime pokalbiu valandėles - dažnai nusiveda atsigulti, tuomet būtinai turime žiūrėti vienas į kitą, turiu jo išklausyti, ir tėtį šalia pasiguldo ir pasakoja mums daug daug, tiek emocingai. Matau, kad jis keičiasi, tobulėja, tik kiek lėčiau. Žmonės, kurie jį mato rečiau, kas kartą pastebi, kad jis pasikeitęs, vis didesnis, vis daugiau patobulėjęs, išmokęs. Sako, jau ir suprasti sekasi dažniau, ką pasako. Kai sugrįžtam namo, ar ateina kažkas, jau dažnai pasisveikinęs paklausia, ir kaip sekasi, ir kaip gyveni. Šiaip labai meilus, tik degtukas - supyksta staigiai ir greitai. Bet ir praeina dažnai greitai. Nu atrodo visumoj viskas gerai, augam, tobulėjam, kiek tik leidžiasi - mokomės. Kalba jis visuomet labai daug, labai daug pasakoja, labai emocingai, ir pasijuokia, ir pavaidina, kad verkia. Niekad neįtarčiau, kad jam kažkas ne taip. Darželyje labai pritariau direkotorės nuomonei, kad jo labai gera neverbalinė kalba. Jis viską supranta, viską girdi, ir labai daug pasakyti nori. Jam tiesiog reikia pagalbos tam, kad viskam, ką jis daro, pritaikytų ir verbalinę kalbą. Tiesa, PPT kai buvom, sakė, kad negerai, kad jis taip viską kartoja. O aš kaip tik maniau, kad gerai - mokinu jį žodžių, žodžių derinių, ir vis aiškinu, kur tai reikia pritaikyti.. Ir po truputį viskas eina į priekį, jis vis dažniau pataiko, pasako tinkamoj vietoj tinkamas frazes.nors ir trumpas, ne visada taisyklingai.
Ir net nežinau, ar turiu kokių klausimų...tiesiog labai norėjosi išsisakyti savo rūpestį
širdimi jaučiu, kad viskas gerai, tik reikia dar laiko ir nuolatinio dėmesio jam, bendros veiklos. viską duodu, stengiuos kuo daugiau su juo dirbti, kalbėti, būti šalia. Bet bijau, kad ko nepražiopsočiau. Ir bijau, kad visos tos išvados neįvarytų man pačiai įsitikinimų. Nes skaitau apie tuos tyrimus ir suprantu, kad daug ko jis tikrai nedarys, prašomas svetimų, bet puikiai padaro namie ar darželyje, prašomas mūsų. O jei ir ten manim netikės..?
ok, reiskia dirbsim 
o paskui apsizvalgai aplink ir matai kad ta "pazanga" palyginus su kitais to amziaus vaikais arba menka arba net neigiama- atotrukis ne tai kad nesumazejo, bet ir dar paaugo, nepaisant viso ideto darbo pastangu, ir, rodos, daromos pazangos 
apie ateiti, toliau pradines baigimo net negalvoju, nervus taupausi 
