QUOTE(Margaretta @ 2014 12 04, 21:49)
o dėl to noro būri vienam, tagi ne vieno kambario bute gyvenama..noriu ramybės- skaitau knygą miegamąjame, nenoriu keltis sekmadieni- guliu, nesikeliu, vyras atsikėlė, į turgų išvažiavo, dar kur nors...
Būtent. Tiesiog žmonės renkasi vienas kitą pagal poreikius. Jei abu mėgsta laisvę, problemų nekyla. Užsiima savo reikalais, eina su savo draugais draugėm, kada norisi, išvažiuoja pailsėt po vieną ar namuose užsidaro skirtinguose galuose. Ir ta vienatvė man pvz labai jauki, kai gali būt viena, bet žinai kad iš tikrųjų viena nesi, arba kad kas nors pareis namo. Nereikia su kokiu patriarchaliniu monstru gyvent, kuris laiko ant lenciūgo ir visur tamposi kartu prisirišęs.
Ir kai pagalvoji, taip net paprasčiau, pasakei išeinu ir ate, viskas visiems aišku. Tuo tarpu su tuo gyvenančiu atskirai, tu užsimanei susitikt, jis nenori, ar atvirkščiai, susipykai. Nu žodžiu tada dar daugiau derintis dėl visko reikia. Pažįstu tokių, labai saugančių asmeninę erdvę. Vienas vargas, nes vis neįtaikai neatitaikai, kai reikia, nėra, kai nereikia, lenda.
Papildyta:
QUOTE(Sindea @ 2014 12 04, 22:31)
Vat,gal mes su marazmais,bet mane irgi vargina zmones kurie net atvaziuoja pasisveciuot kelioms dienoms. Ta trintis..
Tai jeigu jūs apskritai nemėgstat žmonių jokių šalia. Tai kam tas vyras reikalingas. Ar jis bus nuolat, ar kartais, vis tiek atrodys kad "trinasi".
Papildyta:
QUOTE(Sindea @ 2014 12 04, 22:31)
Bendra lova irgi nepatinka,nes labai megstu miegot viena.Kartais skaitau iki paryciu,kartais miegu iki pietu.O bunant dviese abejoju ar tai neerzintu kito zmogaus.Kaip ir mane erzintu kai keltusi,kai as miegu,nes issibudinu,arba ziuretu miegamajam tv,kai skaitau lovoj.
Man atrodo, kai kartu gyveni, susiderini ir pripranti prie tų skirtingų pomėgių, ir vėlgi, tai net lengviau, nes tampa sava. O kai turi vyrą tik pasimatymams. Vis tiek bent kartais tenka ir vienoj lovoj miegot, ir pabust kartu, ir tada vis tiek tai erzina, o taikytis ir aiškintis atrodo bereikalinga, lengviau tiesiog pabėgt. Net jei sumažinus minimaliai tuos susitikimus kad nereiktų kartu prabudinėt, vis tiek atsiras kas erzins, o investuot į prisitaikymą atrodys neverta. Čia kur moteris gerai rašė, kam išvis tos investicijos, kai ateitis neplanuojama.
Papildyta:
QUOTE(anciana @ 2014 12 04, 21:59)
Aš noriu tokio vyro, kuris pasiilgtų ir norėtų pasitikti

Kalbu apie ryšį su žmogumi, kuris tavęs nori ir kuriam tavęs reikia, tik kuris turi ir savo asmeninį gyvenimą savo asmeninėje erdvėje.
Ilgesys yra emocija. Ryšys yra jausmas. Jeigu žmogus pasiilgsta, jis vis labiau norės būti kartu. Neįsivaizduoju pasiilgimo ar pasitikimo pagal grafiką. Yra moterų, kurioms atrodo kad jos griežtai nieko neįsileistų fiziškai į savo gyvenimą. Bet kai atsiranda tinkamas žmogus. Jis ateidinėja, pasilieka vis ilgiau, dar ilgiau, ir galiausiai visam. Arba pati ateini, vėl ateini, ir nebenori išeit, ir nežiūri į laikrodį kaip pelenė kad laiku išbėgt nes "viršiju ribas" kurias nusistačiau. Arba atvirkščiai, išeini, ir vis rečiau nori ateit, nes nebetraukia.
Man irgi atrodo kad kiekvieną ryšį kažkas veda į priekį. Man pvz yra buvę tokių ilgų susitikinėjimų metų. Bet ilgainiui arba tai liko draugyste, o buvimui kartu atsirado kiti partneriai. Arba tikrai būna toks tarsi ryšys per atstumą, tarpais nugęsta, paskui vėl susieini, vėl įsižiebia. Bet tada vie tiek, kažkokia nesąmoninga viltis visa tai palaiko, kad bent teoriškai tai galėtų į ką nors išsirišt.